***

Kasdien sunkiau surast ramybę sielai,
Kai poška medžiai ir šerkšnu vilioja.
Išeitum basas į bekraštį sniegą,
Kad sniegenos sulestų pėdas -
                                  Tegul nelieka.
Nelieka pėdsako sugrįžti
Į pilką nebuvimą, nerimu užklota.
Tiktai pirmyn, kur dar tikies sutikti
Tarp sniego besišypsantį šalpusnį.
Ir vyturį, paukštelį mažą,
Bešvilpaujantį amžinybės giesmę.
Suremt pečiais su beržu
Ir nors trumpam dar šitaip pastovėti.