Iš tylos atsiradęs skubėjai į magišką tylą –
Lyg nebuvo linguojančių upėje valties sapnų
Ir mažytės nakties, kurioje melsvos ūkanos kyla
O tarp jų suledėjusios lūpos vis ieško šiltų.
Net nebuvo minties, kuria žadama amžiams mylėti -
Kai laukimas beribis ir nėra piktų pranašų
Tu tiktai panešėjai pavargusį. senstantį skėtį.
Aš tiktai patikėjau, kad valtyje būna aušrų.
Iš tylos išėjai į bauginančiai tolimą tylą
Patikėjęs, kad ten išdžiovinti plevena drugiai,
Kurie taikos įžvelgt mūsų upės sakrališką gylį,
Bet tik regi šėšelį, kurį išsitapė kalnai.