Atsimeni, žmogui mirus, akys nuskaidrėja
Apsitraukia švelniais pelenais
Ir kokios kapinės rūškanos
Juodais antkapiais net saulėtais žiemos vakarais
Tik žiema ištuština vakarus suėda į debesis
Gulančią saulę
Kol nepalieka mirusiam vietos
Visi jie nori sugrįžti nušviesėję ir baltais
Ir dar juodais smilkiniais
Ir kaip tyliai girdisi kaip jie vaitoja
Net saulėtais žiemos vakarais
Staiga atsimeni kaip miršti koks
Kartais būni beprasmis vaiduoklis
Atsirėmęs sėdynės atkaltėn autobuse
Kaip ištykšta purvas šalia ir ant tavęs
O tu tik nebyliai nusuki žvilgsnį į šąlantį langą
Ir manai jums geriau, juk vis tiek ten taip
Pat kaip ir čia
Ir norėtum dar ką pridurti
Bet suspaudžia sielą rauda
Aš taip paprastai nebegyvas