Eglės, mano sesės,
ką išsiūbuosit smailomis viršūnėmis?
Ką išsupsit tankiose skarose?
Kandūs jūsų prisilietimai.
Skaudžios jūsų mintys.
Vienišos jūsų širdys.
Beje, kaip ir manoji...
Klausimas ar konstatavimas eilių finale dažniausiai sugadina, subanalina prieštai puoselėtas mintis, pastangas. Kaip, kad ir šiuo atveju. Pasikartosiu - dažniausiai, bet nevisada.
Gal širdys eglių vienišos, nes prisilietimai kandūs? Čia pabandžiau paieškoti priežasties, nes jausmo kūrinėlyje ir taip yra. Užkliuvo šiek tiek "beje" pabaigoje - sutrikdė svajingą siūbavimą. Ir eglės, kaip metaforos pasirinkimas - retai jos vienišos auga (ir pavadinimas - eglynas). Nebent čia dar giliau užgriebta - kartais žmonių apsuptyje pasijuntam tokie vieniši. 3+