Ketindamas išmesti jį į orą
Į girių medžių glūdumą tankmėj
Užnuodijęs ir taip nuodingą krūmą
Pasiutligės apkrėstas tu pasislepi duobėn.
Iš vieškelių tiesių be svyruonėlių
Pro kaminą dangaus iš „tų laikų“
Atvilkdamas tą penktą briedžio koją
Tu atnešei ir gabalą iš urnos pelenų.
Vis tiek čia viskas baigta,
Nors mamai jau nereikia jos vaikų
Pasekus sakmę jau devintą
Apsiverkei, lyg pasiilgęs „tų laikų“.