Lietus, besileidžiantis iš
Sielos netvarios esybės,
Nuplauna troškulį siekimo
Ir laisvina mus nuo kaltės vergybės.
Išbrauktas žiedas iš širdies Lelijos
Nupynė kančią ir vilties alkybę,
Išmuštas protas, likę dėsniai fizikiniai
Negelbėjo nė mylint tą pačiausiąją Dievybę…
Sujauktą dvasią teiškeldamas prieš skliaustus
Aš sugebu atskirti ūkaną nuo giedros,
Daugiau neduosiu kraujo paskutinio
Vien tam, kad tau patenkint savo ėdrą!
Dangop pakilęs mūzos kaina, sugraudinęs,
Kertu į Žmogų, mintis bei rūškaną apsikabinęs!
Sutraukytas jo gilumos grandines
Aš suveržiu ir vėl, balsu jo raudą atgaminęs...