Laukiant Jono gimtadienio
Kaip kas suprantam,
Bet jei reikia
Į žmogų pažiūrėt gražiai,
Akių tam darbui neužtenka,
O šypsena nebūna nuoširdi,
Jei kelyje pas jį,
Dangaus sparnais neapkabinęs.
Šiandieną vėl, dar nepraaušus,
Beldžiu pirštu į būsimąją dieną
Ir skubinu Vandenį į ąsotį
Kartu su alumi
Įpilti nors gurkšnelį Dievo.
Kas žino, Jonai, kaip geriau –
Ar poterį bažnyčioje kalbėti,
Ar susidaužt bokalais su alum
Į jo sveikatą, už save,
Už visą giminę plačiausią...
Klest, klest sparnais – dangus jau apkabintas.
Jie grįšiu – dar ilgai galva skaudės
Vėl keiksiu savyje kvailystę
Už šitaip prauliotas dieneles...