Pakelėj

4.

Galiu rašyti,
juokauti liautis
lyg bulius išvydęs
raudoną audeklą,
o tu, nuolanki, kepurėta
lendi visur - be eilės...

Visa balta
lyg eitum
medaus kopinėti
ir lipi - nuzulintais
akmeniniais laiptais,
o ne saulės spinduliais
o aš, atsirėmęs
į durų staktą
kasausi kaktą.

Nutolsta giesmė,
virpa lūpos -
slenka drebulys pirštais,
raitos mintys
kaip bulvių lupenos -
Laikas - trypia žmogų
ir niekas nemato,
o po metų ir iš jo -
sunkia medų,
tempia vielą
ir Pragare pakaria
jo širdį, sielą...

O kiti -
danguje ir žemėje -
mergas kirkina
ir aš, gazdinu visus -
kapų, pragarų
velnius ir katinus
ir kapuose - meilės
atsišaukimus platinu.

Gyvenu
kaip tėvas
aplaistęs sniegą ašarom -
velku parašus, balsus
už Nepriklausomybę,
velku šieną, pašarus,
o tu, panosėj
kažką sakai -
visa pakvipus pušų sakais.
Sakai, kad nušalo gėlė
ir akmenys apšarmoję
pakelėj.

Krinta grumstai
į duobę dusliai
ir bėga iš kapų -
nauji keliai.
Žengi žingsniais mažais,
brendi, užpustytais takais
ir iš po ilgų kailinių -
nematau, tavo kojų grakščių
ir mes, alsuojam -
susitikimų,
išsiskyrimų
šalčiu.