Rašyk
Eilės (73321)
Fantastika (2192)
Esė (1496)
Proza (10350)
Vaikams (2514)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Jau po truputį aš skubu atsisveikinti su savosios atminties likučiais. Kuo toliau, tuo blankiau, it per rūką, pamenu senelius ir gimtąjį sodžių. Vis dažniau pagaunu save neprisimenant, kaip kvepia motutės šviežiai iškepta saldžiarūgštė duona, kaip murkia katinai įsitaisę saulės atokaitoje, koks skonis didelių ir prisirpusių trešnių nuo kurių pirštų pagalvėlės paraudonija, kaip kieme linksmai žaidžia margaspalviai drugeliai, pavėsyje tyso išsidrėbęs medžioklinis šuo, kaip krykštauja kaimynų vaikai, bandydami pagauti purviną paršelį, kaip erzinančiai dūzgia bitės, pasislėpusios pelargonijos žiede, kaip senelio lazda palengva trinksi į išdžiuvusią žemę ar kaip močiutės suvargusiame bei raukšlių sukaustytame veide, galėdavai įžvelgti kad ir menką šypsnį, kuris padėdavo bent šiek nusiraminti...
Žmogus vystosi. Gimsta. Auga. Bręsta. Keičiasi. Žmogus tobulėja. O staiga supranti, jog esi visiškai nepilnavertė asmenybė. Neturi savosios praeities. Pagrindo po kojomis, sukauptų akimirkų lobyno, kurios galėtų paliudyti, jog esi tikra asmenybė.  O dabar, tu po truputėlį esi priverstas judėti ne į priekį, o atgal. Tarsi iš lėto atbulomis slinktum laiptais, kurie veda į nežinomybės srautus. Žusti, nyksti, traukiesi į mažytį kamuoliuką, kol galiausiai tampi niekam nereikalingas ir atitolęs nuo šiandieninio pasaulio. Belieka tik užkabinti ant kaklo lentelę su juodais dažais paryškintu užrašu „KAS JIS? “. Labiausiai mane gąsdina tas faktas, jog vieną ankstų rytą pabusiu, išpiltas šalto prakaito, atisėsiu lovos kamputyje ir suprasiu, kad iš manęs liko tik apskritas nulis. Jokios praeities, jokio ženklo, liudijančio mano asmenybę, jokių senelių ir jokio gimtojo sodžiaus...  Jokio gimtojo sodžiaus.
Tikriausiai daugelis, kurie mane pažįsta, galėtų išdidžiai paklausti, kodėl aš vis dar noriu sugrįžti į savo gimtuosius namus, nors, kai ten gyvenau, aš nesijaučiau toks laimingas. Iš tiesų, aš drįsčiau jiems paprieštarauti. Aš jaučiausi laimingas. Tik galbūt savotiškai. Tas laimės supratimas, ir koks aš buvau tada, ar laimingas, ar ne,  mano galvoje susidėliojo tik tada, kai aš palikau savo gimtąjį kraštą...
Nežinau, kodėl, tačiau visad man prieš akis iškyla, kai aš dar visai mažas, apsivilkęs rudomis, suglamžytomis kelnėmis, užsimaukšlinęs vyresniojo  brolio skylėtus marškinius ir išdidžiai nešdamasis rankoje senelio kareiviškąją kepurę su kažkokia žvaigžde viduryje, žygiavau namo. Tiesa, jau nutuokiau, jog namuose aš gausiu į kailį, bet man tai buvo nė motais...  Jau netoli mūsų sodybos, išgirdau duslų senelio balsą, kviečiantį mane namo. Tai tikrai mane gerokai išgąsdino ir  tikriausiai atrodžiau kaip koks bailus kiškis, kuris pradeda dairytis į visas puses, kai po jo kūną iš lėto bėgioja šiurpuliukai, primenantys skruzdžių paradą. Vos atidarius apsamanojusius kiemo vartus, senelis išdygo prieš mane. Pažvelgus į jo akis, tamsias it anglis, mane net šiurpas nupurtė, o valiūkiška šypsena apleido mano veidą.  Senelis, prisiartinęs šiek tiek arčiau manęs, pažvelgė rūškanu veidu į mano pusę. Dar šiek tiek pauostinėjo orą it koks šuo, ieškantis grobio... Tačiau žvilgsnio nenusuko. Tikriausiai norėjo, jog aš pirmas pralaimėčiau šį „žvilgsnių mūšį“ ir palengva savo žvitriąsias akeles nusukčiau į šalį. Bet aš stovėjau vietoje ir drąsiai žvelgiau į senelį.
- Kieno čia kepurę slėpi už nugaros? – pradėjo senelis švelnesniu balsu.
Net krūptelėjau, sulaukęs tokio klausimo. Nors ir pats, kuo puikiausiai nutuokiau, jog už tai, kas yra neleistina, vis tiek yra baudžiama. O ypač tai moka daryti mano senelis.
- Aš ją radau... – bandžiau teisintis, pagalvojęs, jog senelis dar vis nieko nenutuokia.
- Puiku, bernužėli, tiesiog puiku, - ironiškai šyptelėjo senelis. – Taip ir maniau, jog tu sugebėsi tik teisintis, o ne prisipažinti kaip tikras vyras. Nors koks iš tavęs vyras, jei atrodai kaip koks nusmurgėlis ar valkata, - tarė senelis, nužiūrinėdamas mane žvilgsniu.
- Bet aš tik ją draugams parodyti norėjau... – dar vis bandžiau taisyti esamą padėtį.
- Aš tik norėjau, aš tik norėjau... Ir nieko doro nepasakai. Kvarksi it kokia varlė kūdroje, -  prunkštelėjęs tarė. – Be to, jaunuoli, šiandien galėsi miegoti tvarte su gyvuliukais, nes kaip pats matai, esi labai panašus į juos. Ir nebandyk skųstis bobulei. Pats prisidirbi – pats ir moki. Ir dar svarbus dalykas, atmink, kad tave baudžiu ne už kažkokią kandžių suėstą kepurę, - nusukęs akis į šalį kalbėjo senelis.
- O tai už ką? - nedrąsiai paklausiau.
- Dar nesupranti? Už tai, jog nesugebi deramai prisipažinti ar bent jau garbingai elgtis kaip vyras. Kaip tikras vyras... O dabar, marš prie darbo! Vis tiek durnas kaip bato aulas, ir tai tas protingesnis... - greitai užbaigė senelis.

Tądien aš tikrai supykau ant senelio ir netgi visą vakarą vaizdavau labai įsižeidusį.  Tačiau nelabai kam buvo įdomu, ką aš bandau parodyti tokiu savo elgesiu, tik vienintelė senelė pastebėjo, kad man kažkas netaip. Skųsdama bulves vakaro prietemoje, kai iš palengvo susimaišo peilių bei lupenų sąskambiai, ji tylomis sušnibždėjo:
- Na, ko toks nunarinęs galvą tysoji? Gal kas nuskriaudė?
- Ai, nesvarbu... Senelis, - numykiau.
- Ką senelis?, - atsargiai nurijusi susikaupusias seiles, paklausė močiutė.
- Nepasakosiu, tada vėl sakys, kad aš jokio vyriško neturiu, mat „durnas kaip bato aulas“ esu...
- Neimk į galvą taip. Pats žinai, koks tas mūsų senelis. Pasako, o paskui ir pats gailisi, išgyvena - švelniai šyptelėjo.
Nežinau netgi kaip, tačiau senelė visada sugebėdavo mane nuraminti ir apgobti šiluma. Kartais, parbėgęs iš lauko, taip norėdavau ją apkabinti, prisiglausti, tačiau vis pabijodavau. Maniau, kad ji mane atstums... Taip dažnai norėdavau pasakyti, jog tik jos duonelė pati skaniausia ir šviežiausia. Bet net ir taip paprastai pagirti nedrįsau. Tikriausiai tai ji numanė ar bent jau jautė, tad visad šiurkščia ir senatvės išvargintra ranka, man paglostydavo galvą. Anksčiau to gėdydavausi ir slėpdavausi nuo kitų  bendraamžių, o dabar man tai būtų didžiausia privilegija, kokią tik kas nors galėtų suteikti.  Ir iš tiesų, senelė man buvo daugiau nei senelė. Ji buvo man kaip mamutė. Užjaučianti, padedanti, geraširdė, o dar jos šypsena, kuri galėjo išbraukti pačias blogiausias mintis iš mano dar visai mažytės galvelės. Tačiau gaila, kad tik dabar tai suvokiu. Tik dabar, kai laiko taip maža, kai laikas bėga nesuskaičiuojamomis galybėmis vienetų...
Tik dabar pradedu suprasti ir tai, ką man buvo pasakęs senelis. Kai būdamas vos devynerių, atsikėlęs nuo ankstyvo ryto, ganęs žąsis, nešęs šieną saulės atokaitoje ir bene maldaudamas senelio prašiau, jog gal galėčiau eiti namo, jis man tiesiai ir nė kiek nesikuklindamas atrėžė:
- Čia darbo ir poilsio stovykla, o ne tinginių namai.

O taip seneli, tik po daugel metų aš galiu tau pritarti. Tu ruošei mane gyvenimui. Tikrajam gyvenimui, o ne vaikiškiems pasižaidimams ir pilstymui iš tuščio į kiaurą. Aišku, aš pykdavau, kai tu man neduodavau atsigerti nė lašelio vandens po darbo saulės atokaitoje, tik vis kartodavai: „Pakentėk, dar truputį, dar truputį... Jau tuoj namai“. Tik dabar suprantu, jog tu sukūrei mano ateities idealus. Išmokei, jog tik tas žmogus, kuris patyręs skausmą, geriau sugeba įvertinti džiaugsmo teikiamą malonumą.

Kaip gaila, kad savo brangiuosius senelius galiu pamatyti tik žvelgdamas į seną, apdulkėjusią fotografija. Tačiau taip pat sugebu pasidžiaugti bent tokia menka smulkmena, jog dar vis pajėgiu nuvykti į savo gimtąjį sodžių ir raukšlėtas rankas suleisti į šaltos žemės gilumą ar tiesiog paimti žemės saujelę ir giliai įkvėpti gimtųjų namų dvelksmo.
2013-01-08 18:40
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-22 13:52
Lengvai
na taip, šmotas savianalizės, nuobodokas toks ir šabloniškas.

2 nuo manęs
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-10 14:26
Marquise
Blogas pirmasis sakinys: nereikia "jau" o ir žodžių junginys "po truputį aš skubu" - logiškai neteisingas, nes žodžiai vienas kitam prieštarauja.
"kaip krykštauja kaimynų vaikai, <...> dūzgia bitės, <...>, kaip senelio lazda palengva trinksi <..> kaip močiutės suvargusiame bei raukšlių sukaustytame veide, galėdavai įžvelgti kad ir menką šypsnį, kuris padėdavo bent šiek nusiraminti... " - kodėl staiga pasikeitė pasakojimo laikas iš esamojo į būtąjį?
Išvardinti prisiminmai manęs neįtikina. Visų pirma per daug viskas idiliška. Taip nebūna. Žmogus gali jausti nostalgiją praeičiai ir idealizuoti tai, kas buvo, tačiau tai nereiškia, kad iš atminties "iškrenta" netobulumai.
"užsimaukšlinęs vyresniojo  brolio skylėtus marškinius" - užsimaukšlinti kepurę, bet ne marškinius.
"senelis išdygo prieš mane. Pažvelgus į jo akis, tamsias it anglis, mane net šiurpas nupurtė, o valiūkiška šypsena apleido mano veidą.  Senelis, prisiartinęs šiek tiek arčiau manęs, pažvelgė rūškanu veidu į mano pusę. " --->>> "senelis išdygo priešais. Pažvelgus į jo akis, tamsias it anglis, net šiurpas nupurtė, o valiūkiška šypsena apleido mano veidą.  Senelis, prisiartinęs šiek tiek arčiau, pažvelgė rūškanu veidu. " Akivaizdu, kad per daug įvardžių, nes tekstas puikiai gali apsieiti su daug mažesniu jų kiekiu. Čia atradimas, kurį ankščiau ar vėliau padaro kiekvienas rašantis žmogus, arba kažkas jam tai pasako ;)
Tas pats su tiesiogine kalba. Nereikia po kiekvienos frazės rašyti "senelis" - kai kalba du veikėjai ir taip dažniausiai aišku. O jei labai norisi paaiškinti, kas pasakė konkrečią frazę, tuomet siūlyčiau "senelį" vietomis pakeisti į "senolis", "šeimininkas", "žilagalvis" ar kitais, autoriui tinkančiais žodžiais.

Vertinant kūrinį kaip visumą trūksta įtaigumo. Aš nepatikėjau nė vienu žodžiu. Ne todėl, kad jie neteisingi, bet todėl, kad šiuo atveju matyt yra per daug svetimi autorei. Pasakojimai sukurtas, bet neišgyventas. Matyt todėl pradedantiems kurti patariama rašyti, ką esi išgyvenęs, prie ko prisilietęs.

II šįkart
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą