Būstinė

„Būstinė“

Du tūkstančiai trečiųjų metų liepos antrąją Elenos akys matė tai, ko tikriausiai nė vienas iš mūsų nenorėtų patirti ar bent akies krašteliu dirstelėti į tą niokojantį ir slegiantį vaizdą. Nesusipainiokite, Elena nėra kokia žudikė ar maniakė, persekiojanti niekuo dėtus žmones, tačiau tai, ką ji patyrė (galbūt būtų tiksliau sakyti, jog pamatė) būdama dar visai maža, vos septynerių metų, žinoma, turėjo įtakos jos tolesniam gyvenimui ir formuojamų vertybių supratimui.
Dar šios vasaros pradžioje Elena krykštavo it kūdikis, jog mama leido jai ir jos broliui Semui pasistatyti kad ir mažytę būstinę daržinės prieangyje.  Juk tikriausiai kiekvienas iš mūsų norėjome turėti savo nuosavą kampelį, kuris būtų kaip savotiškas atsiribojimas nuo mus supančio, kartais ir labai žiauraus, pasaulio ir tarsi pasinėrimas į kitą, nuotykių ir vaikiško juoko kupiną, erdvę, kuri kvepia džiovintomis mėtomis, sausu ir ką tik saulės atokaitoje sudžiovintu šienu bei žvakių vašku. Na, aišku, kiekvienas bandome susikurti tai, kas mums patiems patinka ir kuo galėtume drąsiai pasimėgauti ar netgi šiek tiek pasididžiuoti prieš kitus.
-Ei, kam tu prisinešei tų močiutės pagamintų žvakių, net nemanyk jų deginti, - piktai drėbtelėjo brolis, žvelgdamas į seserį, kuri sėdėjo ant medinio suolelio jų susikurtoje būstinėje.
Elena jau buvo besiruošianti supykti ir pabėgti iš šio nuostabaus jųdviejų kampelio, kai staiga prisiminė, jog visiškai neverta to daryti. Jai juk čia labai patinka. O ir su broliu visai norėtųsi ilgiau pabūti ir pašnekėti kad ir apie visiškai nereikšmingas smulkmenas, kurios Elenai gali suteikti daugiau džiaugsmo, nei juokingas klounas, besisukiojantis tarp mažų vaikų ir rodantis kvailus ir visiems seniai matytus triukus.
Tikriausiai Semas pamatė, kad Elenos veido išraiška šiek tiek pasikeitė ir jos veidą papuošė kitos spalvinės gamos, jam pasakius tuos, draudimo atspalvį turinčius, žodžius. Broliukas neiškentęs, prieš tai nedrąsiai stebėjęs ją akies krašteliu, pritūpė šalia Elenos ir paglostė jos suskilinėjusias rankas.
-Na, geriau pagalvojus, juk tu esi protinga ir mąstanti būtybė, tad gali užsidegti močiutės pagamintą žvakę, tačiau nepamiršk, kad turėsi  viską sutvarkyti, nes paskui gali pamatyti mama, o tada mes jau tikrai gautumę į kailį... - paskubomis Semas išdėstė savąsias mintis.
-Ačiū, tu pats geriausias! – Elena stipriai apkabino savo broliuką, kaip kad prieš naktį suspausdavo savo meškį, kuris buvo netekęs savo dešiniosios kojytės.
Bet, deja, Elenos broliui nelabai patikdavo tokie apsikabinėjimai arba, kaip jis pats sakydavo, „mergaitiškos nesąmonės“, tad jam reikėdavo tai išdidžiai iškentėti arba tiesiog apsimesti, kad jam tai labai patinka. Aišku,  nei vieno, nei kito nedarydavo, jis tiesiog greitai atstumdavo sesę ir dažniausiai susigėdęs paskubomis išeidavo.
Panašiai buvo ir šį kartą. Sutvirtinęs jų būstinę (savąjį kampelį) ir dar kartą dirstelėjęs į seserį, ir jai priminęs, jog nepamirštų užgesinti degančios žvakės, nupėdino pas savo draugą Julių.
Elena, likusi viena, net nemanė klausyti brolio nurodinėjimų ir kitų jo sapalionių. Ji išsitraukė iš virtuvinės spintelės nukniauktus degtukus,  užsidegė dar kelias žvakes.  Elena manė, kad žvakės – tai yra kažkas stebuklingo, tarsi kokios žaltvykslės, klaidžiojančios laukuose, kurios suteikia tiek matomos šviesos, tiek šviesos, kuri yra puikus pamatas pamąstymų plėtotėms. Ji ilgai žvelgė į žvakių liepsnas. Elenai patikdavo mąstyti, kokia iš tiesų yra liepsnos spalva . Kartais ji būdavo šviesi, pakankamai skaidri, geltono atspalvio, kartais oranžinė it koks vienišas mandarinas, begulintis parduotuvės kamputyje, arba raudona tarsi kokia  lava, besiveržianti iš Etnos ugnikalnio gelmių.
Elena bandė atsiriboti nuo ją supančio pasaulio ar tiesiog sutikti su žvakės liepsnos viliojimais. Ji sumanė šiek tiek pasišildyti, todėl iškėlė savo liesas rankas virš degančių žvakių, taip šildydama mažyčius pirštelius. Nors dabar jau vasaros vidurys, liepų klestėjimo metas, ir įdienojus saulutė kaitina vis karščiau ir karščiau, parodydama savo tikruosius nagučius, tačiau Elenos rankos visad būna šaltos. Nesvarbu ar tai būtų speiguota žiema, ar karščiu alsuojanti vasara... Ne veltui daugelis kaimo vaikų ją pravardžiuoja „lavonu“, bet ji per daug į tai nesutelkia savo dėmesio ir visiškai nesijaudina.
-Elena, kur tu? Laikas valgyti, pietūs jau paruošti! - pasigirsta skardus mamos balsas, lydimas durų trinktelėjimu.
-Gerai, aš tuoj, - paskubomis atšauna Elena.
Jau ji buvo besiruošianti palikti būstinę, tačiau staiga išgirdo keistą, šaižų ir po truputį vis labiau stiprėjantį garsą. „Kas tai galėtų būti? Gal kokios pelės krebžda šieno ritiniuose... “ Deja, tai buvo tūkstančius ar net milijonus kartų blogiau. Tai buvo į viršų kylanti liepsna, kuri taip palengva užsiplieskė nuo nuvirtusios žvakės. Elena, drebančiomis rankomis ir vis stipriau pulsuojančia širdimi, griebė kibirą, kuris stovėjo daržinės prieangyje, tačiau jame buvo tik truputis vandens, kurio neužteko... Tiesiog neužteko. Ne veltui yra sakoma, kad jeigu nepavyko vieną kartą, tai reikia bandyti ir stengtis tol, kol pavyks, tačiau Elena to nebuvo girdėjusi... Tačiau, kai žmogus yra apimtas baimės, to stingdančio jausmo, apskritai, nebesupranta kokie yra savosios jėgos resursai ir galimybės... Elena pabėgo. Tiesiog pabėgo. Jai neužteko drąsos netgi pasakyti suaugusiems, kad dega daržinė, nes ji naiviai manė, kad kažkas gaisrą užgesins ir viskas pasibaigs laimingai, panašiai, kaip Elena palikdavo pavalgiusi indus ant svetainės staliuko, o mama juos visada nunešdavo į virtuvę ir išplaudavo. Tačiau juk taip nebūna tikroje gyvenimo realybėje. Niekas už tave neapsiims darbų ar kažkokių pareigų, tik tu pats turi klaidžioti savo gyvenimo labirintuose ir bandyti surasti įvairių problemų sprendimus.
Elenai, kiekvieną vakarą, prieš pasineriant į miego karalystės gelmes,  prieš akis išdygsta  šis klaikus vaizdinys, ji nenoromis būna priversta svarstyti, ką galėjo padaryti kitaip. O jeigu ji būtų bent šiek tiek drąsesnė ir būtų pasakiusi mamai, kad daržinė dega? O jeigu ji nebūtų išsigandusi? O jeigu ji savo gležnomis rankelėmis būtų spėjusi prisisemti daugiau vandens iš greta daržinės esančio šulinio? O jeigu ji būtų paklausiusi brolio? O jeigu...? O jeigu...?  Bet juk uždraustas vaisius toks saldus ir viliojantis, panašiai, kaip tie raudonai spindintys ir kviečiantys jų paragauti žalčialunkiai, augantys miško platybėse.
Liko tik praviros daržinės duris ir liepsna, kuri po truputėlį glemžėsi kitus ūkinius pastatus, stūksančius šalia daržinės...

Elena, grįžusi namo, greitai puolė prie stalo ir pradėjo viską kimšti iš eilės, kas tik pakliuvo po ranka. Ji tai darė net ne todėl, kad butų labai išalkusi, o todėl, jog nervinosi, bijojo, tačiau dar vis naiviai manė, jog niekas nepastebės gaisro ar tiesiog jį akimirsksniu užgesins.
-Na, dukryte, ar skanūs kotletai? - paklausė besišypsodama mama.
- Švieži ir gardūs, - Elena nenoromis šyptelėjo, tačiau galvoje kirbėjo tiek daug minčių, kad būtų jų užtekę užpildyti visą kambarį.
Ir tada pasigirdo. Pasigirdo gaisrinių sirenos, kurios nenoromis vis tiek praneša apie gresiančią nelaimę. Staiga Elena, pribėgusi prie lango, pasistiebusi ir aukštai iškėlusi galvą, jog galėtų pamatyti, kas dedasi lauke, pastebėjo, jog žmonės pradėjo būriuotis ant kelio, esančio šalia jų namo. Girdėjosi liūdni žmonių balsai, pro šiek tiek atvirą svetainės langą, tačiau jų nebuvo įmanoma suprasti ar išskirti kokio nors vieno, pastovaus garso... Elena iš lėto suko galvą nuo kelio, žmonių būriavimosi vietos, iki daržinės prieangio. Degė. Daržinė buvo apgaubta atviros liepsnos. Atrodė, jog Elenos veidas būtų apsigaubęs baltumo šydu, apimančiu visą kūną, o akys buvo tarsi stiklinės, pilnos išgąsčio bei sumaišties . Ji netgi pamiršo, jog brangusis Dievas jai suteikė mirksėjimo dovaną. Dabar tikrai, iš šalies, ji buvo panaši į „lavoną“. Elena liūdnu žvilgsniu pažvelgė į mamą, paskui į senelę, kurios apstulbusios ir apimtos nepastovumo jausmo stovėjo tyloje.
Tik po keletos minučių, mama, senelė bei Elena, atsipeikėjusios ir  susipažinusios su esama padėtimi, išbėgo į kiemą. Mama nešė vandenį ir pylė ant mūsų raudonojo namo, kadangi neapsakomai bijojo, kad ir jis, pagautas liepsnos, gali užsidegti. O senelė tekina lėkė gelbėti mažųjų gyvunėlių, tačiau nei gaisrininkai, nei pažįstami, jai neleido pulti į liepsnų mišinį ir tvirtai ją laikė suėmę už abiejų rankų.
O Elena, taip ir liko stovėti prie namų durų. Ji matė kaip liepsnoja visa daržinė, krenta sudegę rąstai, kaip cypia ugnies paglemžti gyvūnėliai... Visame kieme skraidė pelenų skiautelės, kurios nešiojamos vėjo blaškėsi dangaus platybėse... Nors anksčiau jai patikdavo stebėti žvakės liepsną, tačiau šis reginys buvo per daug skausmingas ir neprilygo jokiam mažesniajam liepsnos lygmeniui.  Jai atrodė, kad visi žmonės žiūrėjo būtent į ją, ir ji visiškai nesuprato kaip jie gali stovėti ir žiūrėtį į šį, šleikštulį kelintį, reginį. Nors Elena išliko rami, stovėjo kaip stulpas įbesta vienoje vietoje, tačiau jos širdyje siautėjo uraganai su trupučiu stiprios šlapdribos  ir deginančio karščio, panašiai kaip pragare. Jai atrodė, jog ji būtų apsivilkusi šešioliktojo amžiaus plieninius karžygių šarvus, kurie ją tiesiog traukte traukė prie žemės ir netgi privertė šiek tiek suklupti. Ne tik jos širdyje, bet ir pačiame kieme dėjosi tikras sąmyšis, tik Elenas  protas jautėsi visiškai ramus, jis monotoniška intonacija kartojo tuos pačius žodžius:  „dėl visko esu kalta tiktai aš“.
Pasibaigus ilgai besitęsiančiam reginiui, Elena, mama, senelė bei Elenos vyresnysis broliukas Semas, atsisėdo ant girgždančios sofos svetainėje. Ore sklandė tik tylos dalelės, nieko kito nebuvo.  Mama bandė lyg kažką sakyti, lyg juokauti (tikriausiai nelabai suprato, jog tai daryti yra tiesiog nelabai logiška ir netgi beviltiška). Elenai atrodė, kad visi tik ir laukė, kol iš jos šiek tiek pravertų lūpų išskris bent keli žodeliai, tačiau ji vis tylėjo, delsė. Ne todėl, kad ji bijojo tiesos, tačiau ji net nenumanė, kaip galėtų šeima reaguoti į šį lėkštą ir visiškai neapgalvotą poelgį. Tačiau Elena pati puikiai jautė, kad jie viską žino (ar bent supranta, kas dedasi), tačiau laukia jos prisipažinimo. Kai netyčia susidūrė Elenos ir Semo žvilgsniai, Elena jau buvo pasiryžusi tai padaryti. Jos lūpų kampučiai šiek tiek suvirpėjo, suskirdusiose lūpose atsirado oro tarpelis,  tačiau kad ir kaip ji stengėsi ir netgi labai norėjo  pasakyti, jog dėl visko yra kalta tiktai ji, tačiau jokio, bent silpnai girdimo ar vos gergžiančio,  garso nebuvo. Tik palengva judėjo jos lūpos, švelniai suvilgytos vaikišku vazelinu.