Žuvėdra pakilo iš savo lizdo, apsidairė. Aplink bangavo bekraštis ledinis vandenynas, skalaujantis aukštas stačias uolas. Buvo kovo pabaiga, dar ganėtinai vėsu.
- Mama, niam-niam! Niam-niam! Mama! - klykavo mažieji žuvėdriukai.
Mama mielai būtų dar ilgai dairiusis aplink ir kvėpusi gaivų okeano orą, bet mažyliai alkani - jos pareiga juos maitinti.
Žuvėdra išskrido. Plačiai išskleidusi sparnus ji nusklendė nuo uolos, paniro į šaltą vandenį ir po kelių sekundžių jau skubėjo atgal su pilna burna stintų. Čepsėdami žuvėdriukai rijo leisgyvį, dar vos vos spurdantį maistą ir klykė: "Dar! Dar! Dar!"
Žuvėdra išskrido antrąsyk.
Paskui ir trečią.
Skrendant ketvirtąjį, apačioje ji išgirdo šauksmą: "Mama! Mama!". Nusileidusi žemiau, ant ledo lyties ji išvydo tamsiai pilką mažą padarėlį. Jis verkė ir buvo alkanas.
- Kas tu? Kaip čia atsidūrei vienas?
- Mama! Noriu savo mamytės! - verkė mažasis, žvilgsnį vylingai blaškydamas po tolstantį krantą. Lytis plaukė tolyn į horizontą.
- Kas tu? - vėl paklausė žuvėdra?
- Paukštis. Mano mama ten! - pingviniukas rodė į kranto pusę.
- Tai skrisk! Skrisk pas savo mamą! Tu juk paukštis!
- Nemoku... Moku tik plaukti... Bet aš per mažas plaukti taip toli...
- Tu moki plaukti? - po neilgos pauzės paklausė mažylis.
- Ne... - atsakė žuvėdra. - Aš moku panerti į vandenį ir sugauti žuvį, bet tik tiek... Užtat aš moku skristi!
Staiga iš vandens išniro suaugusi pingvinė.
- Mama! Mamyte! - nudžiugo pingviniukas ir puolė jai į glėbį.
- Eime! Plaukiam, mažiuk! - paragino mama.
- Ne, mama! Skrendam! Mes juk paukščiai! Tu man taip sakei!
Pingvinė nusišypsojo.
- Mes kitokie paukščiai. Mes neskraidom. Mes plaukiojam. Nagi, plaukiam, greičiau!
Ir jie abu nunėrė gilyn. Žuvėdra liko ant ledo lyties.
"Aš niekada nemokėsiu plaukti", - pagalvojo ji. Paskui sugavo dar keletą stintų ir nuskrido pas savo žuvėdriukus.
Lizdas buvo išplėštas. Viršuje ratus suko Karališkasis erelis. "Žuvėdriukai nebeišmoks skraidyti", - pagalvojo jis.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
- Mama, kodėl žuvėdra negali plaukti? - kartą mamos paklausė pingviniukas.
- Negali, ir tiek. Jos skraido!
"Aš niekada nemokėsiu skraidyti", - pagalvojo pingviniukas ir užmigo...