Tiek nedaug

Kai vakarą kalne padovanojai,
Atnešei žvakutėmis papuoštą indą,
Ar tu tada bent pagalvojai,
Kaip viso šito, kartais, stinga?
Ilgu to paprasto nepaprastumo,
Kalbų, tylėjimo lig ryto.
Kaip reikia žmogui nuoširdumo,
Ne nuolankumo suvaidinto.
Noris ištartu žodžiu tikėti.
Ir žmogumi tikėti reikia.
Tai kas, kad vos duris užvėrus,
Tuoj viską pamiršti, bet šito reikia.