Schizma

Mūsų gyvenimą ištikusi schizma (gr. skilimas, terminas čia vartojamas ne trdicine religine reikšme, bet daugiau pasaulietine, apimant tiek nūnai  esantį skilimą materialiame pasaulyje, tiek subtiliame dvasiniame lygmenyje) kažin ar nėra daug didesnė problema nei krizė, apie kurią tiek kalbėta viešojoje žodžio erdvėje. Ji reiškiasi pirmiausia mūsų sąmonėje, mąstyme, vertinimuose, jausmuose, santykiuose su kiekvieną iš mūsų supančia aplinlka, nūnai trūkinėjančiuose dvasiniuose saituose, nuolat kintančiuose pasaulio pavidaluose, mumyse pačiuose. Mūsų pasaulio ir aplinkos bei įvairių reiškinių suvokiniai, gimstantys mūsų mąstyme, galvosenoje gali taip baisiai skirtis nuo realybės ir gali būti tokie paveikūs, kad gali sukelti net kai kurių realybės kontūrų pakitimus arba jų schizmą. Agresyvi kolektyvinė sąmonė (dar kitaip ji gali būti apibūdinama kaip maištaujanti revoliucinė tam tikros visuomenės dalies sąmonė) gali net suskaldyti jai nepriimtiną pavienę individualią sąmonę ar asmenybę, priskirdama jai savybes, kurių ši neturi ar stokoja. Bet individuali sąmonė gali būti tokia stipri, kad kolektyvinės sąmonės prieš ją nukreipta energija gali atsimušti lyg į uolą ir gali pati būti pasmerkta schizmai. Žinoma, tai skamba kaip nelabai įmanomas dalykas. Bet kokį paaiškinimą mes surasime schizmai, kuri mūsų gyvenime įgauna vis realesnius kontūrus? Schizmatinis į kitą nukreiptas vertinimas ne visada gali objektyvizuoti realybę, bet dažniausiai ją iškreipti. Štai sakykime, kad mes nepriskiriame kuriam nors žmogui jo paties sakomų žodžių, jo balso, jo talento, arba priešingai - priskiriame jam tokias savybes, kurių jis neturi, tokiu būdu mes skaldome, tarnaujame galingam schizmos vėzdui, kuris vėliau ar anksčiau turi padaryti savo. ir tai gali būti tiesiog milžiniška grandininė reakcija. Pasaulyje kažkas virs, skils, grius, keisis ir dažniausiai ne mūsų pageidaujama kryptimi. Tiesą tikrai kažkas suras. Absoliuti tiesa žmogui, matyt, nėra pasiekiama. Tą tiesą, matyt, dar galima vadinti ir teisingumu, taip visų išsvajotu ir trokštamu. Bet tai, tikriausiai, Aukščiausiojo prerogatyva. Jo valia mes šiandien galime vienaip ar kitaip išgyventi savo egzistenciją, ja džiaugtis ar kentėti. Bėda, jei žmogus jausis toks galingas, jog manys galintis kištis į sakralią Dievo sritį ir ten realizuoti savo kompetencijas. Manau, kad vėliau ar anksčiau sulauks grįžtamosios reakcijos ir bus nubaustas. Bet taip pat niekas negali nuneigti, kad žmogus Žemėje, būdamas tik netobulas Dievo atspindys, turi ir privalo siekti jam leidžiamo teisingumo, negriaudamas ir nežalodamas to pasaulio, kuriame mums leido egzistuoti Aukščiausiasis.
Beje, kolektyvine sąmone galime laikyti nebūtinai dabar gyvenančių žmonių sąmonę arba, kitaip sakant, viešąją ar kolektyvinę mintį, bet ir tą žmonijos sąmonę, kurią paliko visos prieš mus gyvenusių žmonių kartos ir kuri niekur nepasitraukė iš mūsų egzistencijos, o egzistuoja kaip kolektyvinė atmintis, nepriklausomai nuo to, ar yra užfiksuota raštuose ar kituose materialiuose pavidaluose. Ji, kolektyvinė žmonijos atmintis, ir yra tas tikrasis veiksnys, toks artimas Aukščiausiojo suvokiniui, kuris amžinu pasikartojimų ratu taip, kaip nepaliauja suktis Žemė  ir Saulė, neištrūkstančios iš savo nustatytų orbitų, nulemia mūsų dabartinę egzistenciją, archetipų pavidalu veikia mūsų gyvenimą ir veda mus per žemišką būtį. Matyt, ir mus ištikusi schizma nėra pasaulio istorijoje kažkas nauja, o tik nulemta viena iš mūsų netobulos egzistencijos galimybių.