aš vis einu ir tos eitynės nesibaigia niekaip
jos tokios skaudžiai amžinos kaip tu
jos tokios amžinos kaip niekas
ir mano žingsniai į tave
į tavo baltas sruogas mano pėdos
taip iškraipyta tarsi paminta
tu tarp senų eilučių žodžiais mėtais
ir kartais suskamba styga
kurios per amžius manyje nebuvo
o skambesy mano ranka
vis nesiliauja belst prie tavo durų