Du lęšiukai akių sutemoj tarsi paukščiai nutūpę, Nė užmigt, nė pakilt, blaško vėjas mintis, - neramu, Baltą spalvą lėtai išmikčiojo žiema ir prisnūdo, Lyg netyčia, lengvai pašarmojus ant tavo plaukų.
Per pečius drebulys, jau atrodo ne talžo, o glosto, Ši vėjuota naktis iškedena, nurengia nuogai, - Jau vargu, ar norėtum išlošti daugiau, negu duota, Gal tik tiek, kiek galėtum susistumti po savo nagais...
Taip skausmingai, sulėtintai pilnatys byra į širdį, Liūdnas žvilgsnis nuslysta link beskylančios tavo žvaigždės, Pavėluotu atodūsiu dar vistiek tu gyvenimą girdai, Nors sulįstų į plaštaką pirštai, juk žinau, - nepadės....
Du lęšiukai akių atsirėmę į Dangų, nutyla, Nors per ašmenis brauk nepajusi, daugiau neskaudės, - O nuo mano peties vilties paukštė suklykus pakyla, Ir vaitodama skrenda link bekrintančios tavo žvaigždės.
Che che. Perskaičiau dienoraštyje, kad draugų ieškot ai tuoj pat ir užsiregistravau, nes šiais laikais žodis draugas suprantamas dar ir kaip asmuo kartu lovoje gulintis ir šį tą veikiantis. Paskui pagalvojau, kad reiktų pasižiūrėti kas per asaba tų draugų ieško. Gal man pačiam nesinorėtų į tą lovą, JUo labiau švintant. Tokiu būdu atsidūriau prie profilio ir prie šio kūrinio.:) NUostabu, Žodžių trūksta kaip patiko. balai, nedvejojant. IR nepykit už kvailoką mano įžangą.
Nors per ašmenis brauk
nepajusi, daugiau neskaudės, -
O nuo mano peties
vilties paukštė suklykus pakyla,
Ir ulbėdama skrenda
atnešti tau meilės žvaigždės.
Nesakysiu "nuostabu" ar "stulbinančiai".Žodžių tėkmė savaime įplaukia ir ilgam užsibųna su savo skambesiu ir nuotaika.Randu atgaivą ,skaitydamas tokias eiles,Sakalėle.Ačiū.
Teigiami šio puslapio komentarai suprantami, lauktini, ir ką bepridėtum. O štai neigiami – nors reti, užtat intriguojantys primityvumu.
Štai skūrą, tik ne substanciją, mainanti kapituliacija. Regis aiškinau: tokiems dar augti ir augti, kol jų komentarus verta bus perskaityti, paskui dar jiems bręsti ir bręsti, kol į jų komentarus bus verta kreipti dėmesį. O Sakalėlė matyt neskaitė tos pastabos išganingos, dabar nežino – būta ko jaudintis! Kreipia dėmesį.
Bet ir pats būsiu apsirikęs, ko gero jis ne kūdikis, o perbrendusi ta kapituliacija.
Buvo, gal tebesireiškia, juozupukas – Razbainikas, vystantis buhalterinę estetiką poezijoj. Nuožmiai vystantis, su eretiko įniršiu – visai kaip ši qwe-kapituliacija. Ar tik čia ne 3x klonas? Kuris imsitės neigti?
Buvo dar toksai KELMAS apsireiškęs kažkur tinklapy, siutuliu apsinešęs. Ten prasmego, keli burbulai komentarų telikę. Tai gal šitas išnėrė štai čia. Tas pats vabzdžio troškimas įgelti, ta pati poetikos perversija, tas pats aklas nesupratimas, kas yra poezija.
Ysigalvojau gal siuto nejaučia, jai tik glaukoma gan pavojingo laipsnio. Kitokio nei savojo stiliaus nei strofos nevirškina. Atsipeikėki, gerb. Moterie, badysit ylomis, kuo nuoširdžiausiai badysit, ir – oi ai – spaudžia „Blogas." Nebūkit juokingi, abu.
Visiškai nepritariu kapotuliuojantiems-man tai perliukas tikros tikros lyrikos ir poezijos didžąja raidė. Beprotiškai artima, tyra, sbaiginančiai. Skaičiau gal penkis sykius -nieko tik netaistkit. Tobula.10
Mmm. Yra yra ir nauja. Ypač įstrigusios metaforos: Susistumti sau po nagais. (Kiek telpa?)Sulįstų į plaštaką pirštai. Vaizdingai, stipriai apie ribotas žmogaus galimybes.
Kūrinys nuostabus.
Patarimas akliems: sukurkit geriau.
Nėra perliukų, tik kažkoks glitus jausmas, įvyniotas į ruberoidą. Tarsi, lyg, gal, nors... Susistumti po savo nagais? Nors sulįstų į plaštaką pirštai. Matyti tik lęšiukais. Nors per ašmenis brauk. Gyvenimą girdai. Kas tai - perversija? Trečia strofa iš viso nesusipratimas.
Ir šiaip nesupratimas, kas yra poezija.
Žiema, pašarmojusi baltą spalvą ant plaukų, prisnūdo dviems lęšiukams atsirėmus į dangų - gražu (: Patiko ir (pabūsių žiaurus), kad viltis kartu su žvaigžde krenta (nesaldu - gerąja prasme)... 5