Kūnas

Visus pergyventus kūnus prisimenu
Nužydėjo miškais ir patamsėjo ragėjanti oda
Saldumas apkarto burnoje
Antrąkart vaisius tas pats neskanus

Žiemos šaltas kūnas skverbias vidun
Bet niekada iš tiesų nepažintas
Lyg ir norėtus išmėginti dar kartą
Bet nežinia ar bus kas naujo

Nauja diena pelenais apsiniaukusi
Naujas rūbas, žybsinčios akys, žmonės
Godumas
Jei juos paliesi ištirps, tik tu neištirptum
Nes toks svetimas
Šitas kūnas

Tolumoje jaukumas
Priprasi
Nakčiai pasibaigus, nebereikia dievų šaukti
Dangumi jie patys ateina
Sapnuojantys angelus
Mes juos paglostom ir kai jau nebereikia
Atsiduodame kūnui

Ar yra neteisingas kelias
Ar tik kiti teisingesni
Tik vienišas takelis
Miškai miškai ir keista žvaigždė šviesi
Kaip veidas

Gal tik reikia gimti žmogumi?..