Ilgesio pėdom

Tu ateik mano ilgesio pėdom,
kai žiema užu lango baltuos,
kai žydės stebuklingom Kalėdom
deimantinės lelijos languos.

Tu ateik žiemai ilgesį giedant,
pūgai šokant už lango nakčia,
kai viena tik viltis dar nemiega
ir viena visad meldžias slapčia.

Kai tylės visas miškas apmiręs,
nuogos šakos į dangų vis kops,
sniegas, pasaką sekęs tai giriai
savo baltu sapnu ją užklos.

Su lelijom baltom sidabrinėm,
tarp bešokančių sniego drugių,
baltą įmygį medžių atminus
baltu žiedu žydėti imu.

Šalčio gniaužtai tam žiedui nė motais,
šaltis, ledas ir sniegas - juokai,
kai pro žiedlapių tylą rasotą
mielą veidą staiga pamatai.