Ant mano kelio pargriuvo bėgantis laikas,
Užkliuvęs už tavo akių atbrailos.
Jis buvo toks pasipūtęs ir paikas,
O kad taip nutiks, jis negalvojo niekados.
Dienom jis bėgdavo kaip vejamas pašauto tigro,
Bijodamas sustoti ir atsipūsti, nors trumpam.
Bet tik staiga kažkas jo kelyje nušvito,
Pasaulį apvertė ir rodos prasmę suteikė viskam.
Tai buvo žvilgsnis degantis, kaip iš kitos orbitos,
Praskridusios šalia juodos kometos atspindys.
Lyg būtu elektra nupurtytos lastelės mano visos,
Toks meiliai grįžtantis dabar kas rytą į mintis.
Išgėriau tąsyk ilgesingą taurę iki dugno,
Nesugebėdamas jau atsispirti paleistiems kerams
Ir niekaip negalėjau krutinėję nutildit būgno,
Ramybės jausmą rodos atėmei visiems laikams.