ar aš einu
ar mano laikas eina
mes ne lygiagretūs
jis mane lenkia
nenukrypsta
kaip mokė tėvas jo
reliatyvus Einšteinas
prakirtęs dangų
ir priėmęs
traukos krikštą
nebeskaičiuoju
jau nutrintos
visos padalos
žymekly
ir bliksi kaip rankovės
nunešiotos
ligi pat alkūnių
reikia save suimti
susiimti ir išmesti
iš poezijos
tokia sunki dvasia
besvorio kūno