Laiškas iš dabarties

Esu amžinas keliautojas, pasmerktas klaidžioti savo paties sukurtose ir neištyrinėtose labirintų pločiuose. Keliauju mintimis ir sapnais, trumpais proto aptemimais ir dar trumpesniais praregėjimais. Kvėpuoju užterštu oru, dvokiančiu svetimo skausmu ir artimo bejėgiškumu.

Gyvenu akimirkomis, kurios tau atrodo beprasmės ir bereikšmės. Skaičiuoju laiką, kuris tiksi taip greitai, jog atrodo, jo yra tiek daug. Klajoju po savo praeitį, ieškodamas atsakymų. Galvoju apie vakar, nors nežinau kas bus rytoj. Galvoju apie šiandieną, nors nežinau kas buvo vakar.

Kartais pasimetu tarp savaitės dienų, valandų ir minučių. Kartais ieškau to, ko niekada nerasiu. Kartais svajoju apie tai, apie ką svajoti nedrįstu net patys drąsiausi. Svajoju, nes svajoti reikia. Tie, kurie nesvajoja, yra mirę. Ne savo išdilusia išore, pripumpuota dirbtinių medžiagų, o vidumi, kuris yra nepakeičiamas, unikalus, vienintelis. Tas, už kurį nėra nieko tikresnio ir nuostabesnio.

Kartais nenoriu prisiminti to, ko niekada nepamiršiu. Kartais žiūrėdamas į žmogų, jaučiu tuštumą. Žmonės ateina ir išeina. Vieni grįžta, kiti pasilieka. Kažkur toli, tarp neįgyvendintų svajonių ir negimusių vilčių uosto, į kurį plaukia tūkstančiai laivų. O juose - tūkstančiai sugadintų ir parduotų kūnų, valgančių ir geriančių užnuodytą maistą. Jo pakaks visiems. Tik ar jis bus toks skanus?

Laikas keičia viską. Net ir tuos, kurie kažkada atrodė nepakeičiami. Kaip ir pinigai, kurie nugali stipriausius ir palaužia silpniausius. Suklupti nėra sunku. Sunkiausia yra dar kartą pabandyti atsistoti, įsikibti ir eiti. Eiti, kol pasibaigs tavo kelias. Ir galvoti, jog daugiau nebesuklupsi.

Ir jeigu…

Jeigu skaitysi ši laišką, pagalvok. Ne apie mane, o apie save. Negalvok daug, tam dar turėsi laiko.