Ištrauka iš bevardžio puslapio

Ar prisimeni tą baltą žiemos vakarą, kai iš dangaus lijo aukso žvaigždėmis? Tik aš, tu ir liepsna, neritmingai alsuojanti raudonų plytelių židinyje. Kažkur, nerūpestingoje pilnatvės orbitoje, anapus tuštybės skliautų, žemės ir dangaus vartų.

Tie keisti pokalbiai, skambantys dviejų nepažįstamų balsų fone, kur negroja fonogramos, o kasdienis triukšmas tampa pamirštas. Monologai, virstantys į artimus dialogus. Dialogai, įpareigojantys klausytis ir jausti, išgyventi, suprasti, prisiminti. Iš tavo lūpų sklinda gražiausi žodžiai, nuostabiausios prozos kūriniai, šiluma, kuri vagia mano nuodėmių užrašus.

Nepakeliamai lengvi žvilgsniai, kylantys iš pilkų dūmų rūko, sugriaunantys išankstinius įpročius ir nusistatymus, begėdiškai kviečiantys nusidėti. Tu elgiesi taip, lyg būtume susitikę per kvailą atsitiktinumą ar sutapimą, kai pirmuosius naktinius pasivaikščiojimus keičia švelnūs prisilietimai, šilti kaip vasarinio lietaus lašai, krentantys iš margaspalvių kosmoso aukštybių. Kai išsiskyrimo našta tampa didžiausiu tavo ir mano išbandymu.

Tai taip teisinga. Paklusti jėgoms, kurios alsuoja vėsa, tarsi ant žemės sugulusi ryto rasa. Jausti tai, ko neįmanoma apsakyti žodžiais ir garsais. Būti su tavim, kai gyvenimas ir vėl sustoja kitoje stotelėje. Bučiuoti tavo apnuogintus pečius ir pašnibždomis šnekėti mūsų sugalvota kalba. Įsiklausyti į garsus, sklindančius mūsų sapnų karalystėje. Laukti ryto, kai už lango gyvenimas nustoja egzistuoti.

Ir tikėtis, jog mums pakaks drąsos sulaukti rytojaus.