Žmogus it žibintas

Tarp medžių vienišas žibintas
Apšvietė gatvės takelius
Ir man į kambarį įpynė
Didingų medžių šešėlius.
Į gatvės grindinėlį šaltą
Jau krito lapai ir lietus,
Bet tas žibintas dar vis laukė, -
Nesakė ko, gal kartais mūs?..
Vėjas iškilo- šaltį nešė
Ir stingdė rudeniu laukus,
Tačiau širdy žaizda žiojėjo
Ir vertė rinkt skaidrius lašus.
Apniukusiais vaizdais stovėjau,
Sieloj kartojau: kasgi aš?..
Žmogus ar tik žmogum vadintas
Vingiuotam savo kelyje?..