Prabudimas

Negaliu
iš vasaros
apeigų - išskirt
drebulių, eglių
ir vienišas, nelaimingas -
einu namo -
užsnigtu keliu.

Eina mėnesiai,
metai, savaitės -
pasroviui nešdami
ir mus. Lietus prausia -
akmenis šėmus...

Buvo
nelengvas
prabudimas,
buvo sunku sulaužyt -
duotus pažadus,
priesakus, saitus...

Buvau ir būsiu,
kaip vaikas žolės
ir mano minčių, pėdsakų
ištrinti - niekas negalės.

Gyvenam,
kaip obuoliai nokstam
ir svaigstam,
ten, kur šaltiniai trykšta
ir visą gyvenimą stovim
po vaivorykščių rykštėm.

Užliūliuos,
mažus vaikus Laikas,
o žodžiai, mintys -
užmigdys ir mus,
o žvaigždės -
nukritusios prie kelio
apgaus ir kaip varpai gaus.
Brėkštant rytui
ir mėnulis
kaip šuo nusileis
ir priglus -
prie žmogaus.

Kvailių nebėra,
patirties nebėra,
lyg mergaitė -
vienintelė tiesa -
lengvai išmoktos -
linksmo, lengvo -
meno istorijos.

Širdies neskauda -
išmokus žmonių,
paukščių kalbos
išmokus atpažint -
gerus, blogus žmones,
išmokus, mylėti, gailėtis
ir mano Likimas,
atėjus žiemai
lyg lokys
aprimsta
ir iš lengvo, menko patyrimo -
gimsta, Poezijos menas,
gimsta prabudimas,
nauji posmai, gimsta.