Prieš lietų

Prieš pat lietų dangus būna giedras,
vien šešėliais ir vėju paremtas
toks trapus, kad beveik pasibaigęs
jau iš jo tik alsavimas baltas,
tik klejojimas vardo ir aukščio,
obelis pažemiui pasodinta;
jo nėra, jis juk visas iš žodžių,
tik jau viskas iš jo pasakyta,
apibrėžta sudievintais ratais,
prie pat žemės burtažodžiais lenkta,
gal net kartais paleista, tik kartais,
bet ir šito prieš lietų pakanka
išsigydyti žaizdą troškimo,
pasislėpti nuo tuščio šešėlio----
gal jis pats dar savęs nepažino,
tik kitų atpažintas tamsėjo