Rudeniniai paukščiai

Už lango medžiai jau beveik nuogi,
Stovi jie tarytum iš gėdos nuraudę,
O šakomis plikomis, tarsi pirštais kaulėtais
Jie per debesis pilkus, baltas linijas braukia..

Už tų debesų skrenda paukščių pulkai,
Gedulingai ir graudžiai jų skamba balsai,
Tarsi išskrenda artimos sielos, geriausi draugai,
O skaudžiausia, kad stovėdamas žemėj tu jų nematai...

Tik pagauni save, kad klausydamas jų, nejučia pristabdai
Atsisveikini tyliai ir su dideliu nerimu sieloj mąstai...
Kad baigės jau vasara ir šiluma, kartu su tais paukščiais,
Pakilo į dangų ir dingo, ir liko tiktai šalta tuštuma...

Be abejo norisi sielą raminti, nuo šalčio ir sielvarto ginti,
Lietumi išsilys juk ruduo, snaigėm žiema juk gatves išsiklos,
Su pavasario upėm juk atplauks šiluma, ir tikrai parplasnos,
Šitie klykiantys paukščiai, juk elgiasi taip karta iš kartos...

Taip nurimęs tu šypsais ir imi vėl žingsniuoti, bet tada supranti,
Kad taip tik atrodo, kad nerimsta širdis ir auga toliau liūdesys...
Ir suvoki tada, kad  išskrido ne paukščiai, kad dingo ramybė
Nes dabar jau tavo galvoj, tas skausmingai graudus klegesys.

Ir suvoki staiga iš kur liūdesys ir kodėl toks svarbus tau tas klegesys,
Nusiplėši rūbus ir bėgi gatve, mojuodamas rankom ir šaukdamas vardą,
Atsispiri šuoliui ir pro medžių pirštus tu kyli į dangų, paskui paukščius,
Nebežiūri žemyn, nes žinai, nes girdi, kad paskui vardą, brangiausią pasauly, skrendi...