Mano pieva

Mano pievoj neplaukioja žuvys
Ir į sielą nebarsto sidabro žvynų.
Mano pievoj ant dobilo žiogas —
Paganinis kukliu smuikeliu.

Nenuslėpsi — balti žirgai ganės
Tris dienas. Gal truputį ilgiau...
Bet kad smilgos kasas susipintų,
Dievulėli, atleisk — nemačiau.

Ir mėnulis visai nekrikščioniškas,
Antro skruosto tikrai neatsuks —
Pasimetęs žvaigždelių atodūsiuos,
Tai sublogs, tai kaip ponas nutuks.

Ir ruduo — šelmis senas čigonas,
Apžavėjęs spalvotais kerais,
Tarsi juodbėriui kamštį ištraukė,
Ir kada tas pilkumas praeis?

Gal ne pieva kalta... Aš — kitoniškas —
Gal po svetimą lauką braidau?
Ir kaip senis prie šėlstančios jūros
Aukso žuvį pagauti bandau.