Yra kelias, per kurį dar niekas neperėjo,
Upė, retkarčiais patvinstanti ir nusinešanti atmintį,
Cunamis, miegantis vandenyno dugne už guburio.
Yra nepajudinamos prisiminimų tvirtovės
Ir smėlio audros, plonais sluoksniais
Uždengiančios kiekvieną buvusį ir būsimą.
Visus namus, vaizdą pro langą, verdamos sriubos kvapą,
Kramtomos gumos popierėlius, kuriuos mainydavai į draugystę
Ir užlankstytus sąsiuvinio kraštelius su draugų linkėjimais.
Esi tartum išsinešami pietūs popierinėje dėželėje.
Konvejeris, ant kurio sudėlioti visi artimiausieji,
Lėtai pravažiuoja pro šalį, ir tu, niekaip nerandantis
Raudono mygtuko, — pakraščio ar ribos, už kurios —
Tik spengiantis dangaus žydrumas.
Krašteliai ir pakraščiai, — juose gyvena driežai
Su uodegėlių hologramose išraižytomis ribomis,
Kurių niekas nepasiekia, tik joms pasiekiami visi.
Yra kelias, kurio dar niekas neperėjo.
Oho. kokie vaizdai!
Regis, esama ir narsių savanorių žengti šiuo keliu:) (o ir nenuostabu, kai optinės apgailės šitokia meistrystė:)) Vos ir aš neįsirašiau į jų gretas po pirmo skaitymo:).
O po antro, kai dar kartelį pažvelgiau į tą dėžutę, suvokiau, kad visi juo keliausime neišvengiamai, nepaisant mūsų norų:). Ekologiška dabar mūsų pabaigos procedūra. O už dangaus tikrai tik hologramos lieka mums, jei lieka sielos mūsų(:
Jei rimtai, sužaveta. Jei pavyks nuspausti tinkama mygtuką, įsidėsiu į mėgstamiausius. Ačiū autoriai!:)
O gal buvo kas perėjo, tik jiems ten taip patiko, kad nepanorėjo grįžti? Pirma strofa - labai patiko. Erdvės ir laiko ribos peržengiamos kiekvieną akimirką, tik tuo pačiu metu atsiranda kitos - tolimesnės. Filosofija, prisipažinsiu, painoka man pasirodė, bet išraiškos formos (išskyrus gal tik tuos išsinešamus pietus :) patiko, įtraukė skaityti. 5