Ribų hologramos

Yra kelias, per kurį dar niekas neperėjo,
Upė, retkarčiais patvinstanti ir nusinešanti atmintį,
Cunamis, miegantis vandenyno dugne už guburio.
Yra nepajudinamos prisiminimų tvirtovės
Ir smėlio audros, plonais sluoksniais
Uždengiančios kiekvieną buvusį ir būsimą.
Visus namus, vaizdą pro langą, verdamos sriubos kvapą,
Kramtomos gumos popierėlius, kuriuos mainydavai į draugystę
Ir užlankstytus sąsiuvinio kraštelius su draugų linkėjimais.

Esi tartum išsinešami pietūs popierinėje dėželėje.
Konvejeris, ant kurio sudėlioti visi artimiausieji,
Lėtai pravažiuoja pro šalį, ir tu, niekaip nerandantis
Raudono mygtuko, — pakraščio ar ribos, už kurios —
Tik spengiantis dangaus žydrumas.

Krašteliai ir pakraščiai, — juose gyvena driežai
Su uodegėlių hologramose išraižytomis ribomis,
Kurių niekas nepasiekia, tik joms pasiekiami visi.
Yra kelias, kurio dar niekas neperėjo.