***

Iš pradžių nieko nevyksta.
Mintys labai mėgsta pabėgti, bet kai jas prisijaukini, jos tampa ištikimos kaip šuo.
Tai ta diena,  tai šiandien, kai aš vėl galiu parašyti aiškų ir įtaigų tekstą taip pat greitai ir lengvai, kaip perjungti televizijos kanalus nuotolinio valdymo pulteliu. Sugebu parašyti tekstą apie savo jausmus, kur kas greičiau, nei tai padarytu kiti žmonės, kurie tą patį darbą turbūt dirbtų daug valandų ir atliktų prasčiau.
Įdėmiai stebiu bėgančias raides. Pamažu tekstas įgauna savo vertę. Aš pradedu laukti to taško, pagrindinio teksto kulminacijos taško.. Akivaizdu- kuo labiau galvoju ką rašyti, tuo labiau nesuprantu kas vyksta. STOP! STOP! STOP! sušukau mintyse... Ir staiga, staiga iš niekur nieko pabiro ašaros.. Pavargau, pasiilgau.. Pavargau būti pečiu į kurį visi gali atsiremti, noriu kad ir kitas mano kūno vietas jie pažinotų.  Tačiau NE,  man nerūpi, tai būtų galima pavadinti reto beskonio ingrediento ypatumais, kuriuos pasirenkam patys.
Neįprasti vaizdai, neįprastos mintys liejasi, kurias skubu perteikti. Skubu ne dėl to, kad reikia nuveikti kažką kas nesusiję su tai kas padeda išsilaisvinti, bet todėl, kad pasiilgau „kūrybinių kančių“.
Pilnaties istorijos užkulisiai, lyg pantomas uždarytas mažoje savo dėžutėje..
Kvėpuoju ir kuo mažiau deguonies patenka į mano kraują tuo labiau suprantu, kad aš niekada Tau neleisiu atsikvėpti, pamiršti dalykus, kuriuos aš mėgstu, neleisiu ieškoti skanesnio bučinio, nes tokio nėra, neleisiu galvoti apie tai kas neįmanoma.. Ech.. Liesti svetimą kūną, pasiduoti minutės nuodėmei. Išvengti suvokimo – daryti klaidą. Nors tai nėra bloga klaida, tai klaida dėl kurios atiduočiau viską, jeigu galėčiau sustabdyti laiką. Pasakyk man, tik pasakyk ir atsakyk: „O ar Tu turi laiko...? “ Nes tai tikriausiai būtų atsakymas į mano troškimą nors akimirkai vėl pajausti tą gyvybę, kurią sutalpini tose trumpose akimirkose, ir nesvarbu, jog tai dėvėta ir netikra. Nes, net ir tada kai užmerkiu akis vaizduotėje ir realybėje tai nesutalpinamas jausmas, kurį vargu ar aš šalta kaip ledas, ir apleistas kaip apgriuvęs namas galėčiau jausti, pačiai sunku susidoroti su tuo ką pati sukūriau... Pati iš Savęs.. Ir kai vieną dieną manasis balsas aidės, susimaišęs su kitais balsais, ir skambės pakankamai garsiau, ir kai vieną dieną aš tikrai galėsiu pasakyti, kad tai kažkam padėjo suvokti gyvenimo palaikymo ženklą.. Ne tik MAN..