Girgždančių durų dainavimas
Kaskart pažadina mane
Pašoku iš lovos
Nes jaučiu, kad jau laikas
Kad kažkas nori mane pasiimti kartu
Labas, mama! Išgąsdinai mane! Ką veiki tokį vėlų vakarą? Negi tėtis tau leido palikti tvirtovę?
Vaikuti mano, mane ta tvirtovė žudo, keturios baltos sienos, mažas šviesos žvilgsnis! Kartais norisi išlipti pro langelį, tačiau jis toks mažas, kad net netelpa galva, pasismaugti!
Ne! Ne! Mama nekalbėk taip! Neleisiu tau užtrokšti tvirtovėje, aš paprašysiu tėčio... (Ir tik tada supratau, kad šneku nesąmones).
Kas sukūrė ašaras? Kiekvienas lašelis, nusileidęs žmogaus skruostu, sujaudina ir priverčia tuksėti kiekvieno gyvybės mėsa.
Ištiesiau pirštą ir paėmiau mamos ašarą, paragavau... Skonis, kaip jūros vandens, toks sūrus, sūrus....
Brangioji mamaite, kodėl tavo ašara sūri?
Vaikuti mielas, tavoji būtų saldi, manoji sūri, todėl, kad verkia dėl gyvenimo kartaus ir sūraus skonio, mano gyvenimėlis pabarstytas druska ir nieko čia nebepakeisi.... Ech, bet neverta man čia tavęs apkrauti savo daluže. Te, imk, slapčia atnešiau tau kalėdinio šokolado paskanauti. Miegok, širdele, miegok...
Išėjo, paskui save nusinešdama klaikų durų verksmą...
Tikėjausi
Tikėjausi, kad ji pasiims mane.....
Deja...