Koks gyvenimo kelias
Į laimę sunkus...
Čia duobėtas, aštrus,
Čia vėl kaip plaštakė kelies.
Vingių daug ir jų neatspėt.
Tik jauti, kad išblėso
Atsvara ir svajonės nebėr,
Kad gyvenimas baigia prabėgt.
Noris šaukti ir rėkt:
Mano laime, laimuže
Nuo manęs nepabėk!
Pasilik dar tu mano stotelėj.