noriu kvėpuoti į odą
gruodžio sutemos
juk tokios jautrios
gali jų nematyti
kai pro šalį eina
kareivių batai
siūlais raudonais
nors pirmas pasaulinis baigės
vis tiek dar karo stovis
dauguma basi
juk visada taip būdavo
pradžioj
pasakius pirmą žodį
tada iš lėto
palei ausį sušnibždėjus
kokia para be svaigalų
ir pilnas kraujas
stingdančio alsavimo
savaime rankos prašo dar
nėra jau taip blogai
gali pasmaugti aplink kaklą
apsivijęs žąsį
rytais smagu
išleisti garsą pro akis
pro burną pasakyt,
kad myliu neišeina
gąsdina tyla
juk visada taip buvo
žodžiai palei sienas
šliaužioja vijokliais
liejasi kaip upės
pabūti negali
išeiti neprašau
praeik pro šalį
nieko tokio
juk visada taip buvo
su visais
arba su vienu
povandeninės srovės
rankos prašo dar
paiimk į glėbį
nors pirmas pasaulinis baigės
nesakyk, kad myliu