Requiem

Ar  aš skaitau,  pasauli, tavo raštą
smilty, grumste, gėliausiam vandeny,
ar tu mane lipdai kaip baltą alebastrą,
kad manimi kalbėt it raštais tu imi?

Ar aš tyliu, kalbu, ar krinta mano mintys
tavin, it dulkės saulėj tviekstų sidabru,
man vis pasaulio duslūs žingsniai girdis-
aš vis tame  pasaulyje it vaikas gyvenu.

Aš vis einu nuo lopšio iki karsto žemėj gyvas,
ir man, pasauli, visad tavo saulės per mažai,
nors spindulį, nors atspindį dangaus, nors pėdos žymę
iš šitos žemės man palik, kai užsimerks skliautai.

Aš užsimerksiu, užsimerks visatos bėglūs toliai,
ir užsimerks žvaigždynų akys, aukso pilnatis,
ir kad krenti kaip medžio lapas, tau atrodys,
ir kad nei vėjo requiem tą mirksnį negirdi.