Visi jūs sakot iš patirties, kad po pasibaigusių santykių skauda širdį. O man skauda visą kūną. Žinau, kad neatsigausiu nuo Jo. Gyvenu mintim apie Jį, nesikišu į Jo pasaulį, užtenka Jo nuotraukų, kad bent rutinos kupinoms dienoms padovanočiau nors minutę, kad ir apsiblaususių, šypsenų.
Ant palangės vėstantis puodelis tavo mėgstamiausios kavos. Taip, matyt aš paranojikė, ar pamišusi maniakė.
Tačiau.. aš bijau. Netekti ateities. Nes praeitį pamiršt įmanoma, žinau pati.. Bet mūsų ateitis tavo didžiuliuose delnuose, kurie kadais spaudė ir mano rankutes. Kūrėm ateitį kartu, o tu išeini, atsiriboji... Palieki. Ir ateitis, lengvai kaip siela, išnyksta, pakyla... Palieka. Nejau viską teks pradėti iš pradžių? Be tavęs?
O kaip prisiminimai? Grįžkim prie rytinio drovumo.. O aš.. lyg pabusčiau šalia tavęs. Ir vėl girdėčiau tą „myliu“, kurį sugebėdavai ištarti taip tvirtai ir jaukiai, kad atsibost klausytis būtų buvę neįmanoma.
Taip trūksta tavo šypsenos ir tylaus juoko. Tokio kultūringo, savotiškai žavaus.
Ir tavo rudų, giliai rudų akių, stebinčių kaip mano plaukuose pamažu pinasi snaigės.
Niekada tavęs nepamiršiu. Niekada.