Teko lankytis Tokijo nacionaliniame gamtos ir mokslo muziejuje, matyti unikalų filmą, kurio formatą drįsčiau pavadinti 6D. Sukuriama tokia optinė iliuzija, kad žiūrovas tarsi skrieja skaidriame rutulyje tai aukščiau, tai žemiau virš žemės, laviruoja džiunglėse, kalnuose, miške, panyra į vandenyną. Jis gali žvalgytis aukštyn, žemyn, dairytis į šonus, iš arti stebėti ugnikalnio išsiveržimą, pačius įvairiausius augalus ir gyvūnus. Rutulys skrieja ir laiku: spėjama pabuvoti gilioje priešistorėje, trumpam įlįsti net į dinozauro vidų ir epochų žingsniais atkeliauti iki šių dienų.
Šią patirtį prisiminiau supratusi, kad norėčiau įkurti Geranorystės mokyklą. Tam, kad mums nuoširdžiai rūpėtų šalia esantis, kad būtume dėkingi prašantiems mūsų malonės, su džiaugsmu naudotumėmės kiekviena tarnystės proga.
Turime visas galimybes tobulėti: skaitome, stebime, kalbamės, kovojame, mylime – nuolat mokomės, bet... neišmokstame jaustis laimingais. Šalia mūsų nuolatiniame budėjimo režime tebegyvuoja nuoskaudos, nepasitenkinimas, nemeilė, kančia. Vieni daugiau, kiti mažiau, bet neabejotinai kiekvienas mes savo kelyje prisiliečiame prie gėrio: išminties, harmoningų santykių, dosnumo, supratingumo, atjautos. Bet mums to per maža... Mes kažkodėl nesugebam tų gautų gėrio grūdų savyje pasėti. Arba esame netinkama dirva – perdžiovinta abejingumo, melo nualinta, sutrypta egoizmo.
Geranorystės mokykloje mus būtinai perlytų mūsų pačių neišsakytų nuoširdumo žodžių liūtys, laikinai apkurtintų išrėkti įžeidimai, supurtytų bevalystė. Lyg kojinę į kitą pusę išverstume egoizmą.
Į pamokas kviestų atsitokėjimo varpo dūžiai.
Mokykloje būtų skaidrus rutulys, panašus į aukščiau aprašytąjį, gebantis mus panardinti į tyriausių sielų gelmes, iškelti į šviesių asmenybių pasiektas dvasines aukštumas. Susikabinus rankomis, į mūsų sąmonę smelktųsi delnų linijų vingių priežastingumas. Vyktų pamokos akims, kad nustotume žvalgytis ir išmoktume tiesiog žvelgti. Prabangos klasėje pajustume dvasinį komfortą, nes čia mūsų lauktų tie, kurie geba atiduoti daugiau nei turi patys. Tie, kuriuose gerumas yra ne praeinantis aktas, o nesibaigianti gausa, jų pačių net nesuvokiama.
Į mokyklą kiekvienas eitume nešinas savo kryžiumi. Ir tik nuo mūsų pačių priklausytų, ar išeitume su tais pačiais kryžiais, ar su naščiais, ant kurių sūpuotųsi kibirai, sklidini širdies šilumos, tolerancijos, užuovėjų ir atokvėpių.
Jais, palikę mokyklą, nevaldomai dalintumėmės. Ir būtume atviri kaip žaliavėrės pavasario durys. Kaip pati gyvybė.