Mošė

Prieš daugel metų toks
vaikis į mus mėtydavo sniego gniūžtes
jo vardas buvo Mošė
kaimynų vienturtis sūnelis,
kartą paskandino mūsų šeimos
katiną prieš tai jį subadęs
savo siuvėjos motušės virbalu.
Neatsiprašė neatsigręžė.
Jis juokdavosi kai bučiuodavau
tave po topoliu į skruostą
rausvą lyg vidurvasario vaisių
tada kai sausos mudviejų lūpos dar
nebrido iš vaikystės į sudrėkusią žemę.
O Mošė darbavosi su tėvu veterinaru -
lateksinės pirštinės žirklės
vamzdeliai tamponai
lopė šunems įpjovas
migdė nuo pasiutligės
traukdavos iš padangės šviesios paukštės
kai Mošė palėpėje naktimis siūdavo
pelytėms uodegėles prieš
tai jas nuraudamas
be jokios maldos Viešpatie
be prisilietimo.
Mošė po akimi turėjo randą
paženklintas buvo jisai jau gimęs
genai mieloji
sako žmonės
tai skalpelio ir adatos genai
maža ką jie išradinėjo
su mūsų tėvų katinais
būdami dar vaikai.
Dabar jį sutikau apgriuvusioje
šventykloje Mošę apregztą
dirviniais vijokliais
nuo amžino pavėsio pajuodusį
nuo paukščių giesmių išprotėjusį
Dievo paženklintą rumbu paaky
gal Liuciferio gal mano
prisiekiu neatmenu
jau kuris laikas šitoj šventykloj mudu
ieškom kits kitam savęs
nejaugi mes abu tiesiog bepročiai.