Pavasario musonai...
Jie atneša tą saldų kvapą, iš tų šiltų kraštų
Kurio įkvėpę, męs tarsi paukščiai
Pakylame aukštai virš debesų
Jie išstumia tą baisų šaltį,
Kuris mus stingdė iki pat minties gelmių
Bei atneša tą jaukią gaivą, kuri mus šildo
Tarsi žarijos, rusendamos tarp pelenų..
Sušilę ir atkutę, męs glaudžiamės kartu
Ir laukiam... gal jie atneš mums jausmą?
Tą jausmą, tą prieglaudą karštų širdžių
Kuris ištirpdo sniega ir verčia vandenį garu
Ir vieną gražų rytą, o Dieve koks jis nuostabus,
Jie atnešė tą Jausmą, kuris užvaldė mus.
Tas jausmas, jis toks grynas, toks taurus
Pasidavėm iškart jam, net nemąstydami kas bus...
Žinodami, kad kilsim, išskleidę nuosavus sparnus
Kuriuos mums davė šitas jausmas, toks grynas ir taurus
Kad kilsim iki Saulės ir galo tam nebus
Juk jausmas toks galingas, jis gins ir saugos mus
Bet štai, atrodo jau pasiekę dangų, staiga suvokiam...
Kad tai tik vėjas, Pavasario Musonas nuostabus
Pavasaris jau baigias ir vasarai atėjus, pakeis jį kitas vėjas
Bet jis toks tyras jau nebus...
Atėjęs suvokimas mums pakerta sparnus
Ir kaip užgęsę žvaigždės, mes krentam žemėn
Mes smingam kosminiu greičiu, bet męs nebijom
Tik dar labiau sugniaužiam mūsų suaugusius pirštus
Mes trenkiamės į žemę, tokiu nežemišku smūgiu
Sudūžta mūsų tyras jausmas, sudūžtam Aš ir Tu...
Pažyrame į tūkstančius dalelių, į tūkstančius smulkių jausmų
Kurie giliai susminga dirvon, kur lauks Pavasarių naujų...
Pavasario Musonai...
Kaip gaila, kad jie baigės...
Bet jausmas buvo nuostabus...
GalMartynas