Rašyk
Eilės (72033)
Fantastika (2158)
Esė (1685)
Proza (10318)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Langas į žmones arba į save
  Esu dirbanti studentė. Žmonės sako jog studijuoti ir mokytis vienu metu sunku... Arba kitaip tariant, tarsi negali būti iš tiesų geras nei moksle, nei darbe. Biškutis tavęs čia, ir biškutis ten, nuolat bėgioji, kad viską suspėtum (svarbiausia, jog po dienos surinktum visas išmėtytas daleles savęs vėl į vieną ir nedalomą tave, neišskiriant savęs, kaip rimto ir susikaupusio universitete, ar maloniai bendraujančio ir paslaugaus darbe – juk čia viena ir ta pati aš ir mano socialiniai vaidmenys, apie kuriuos dabar taip madinga šnekėti). Taip, tikriausiai būna, bėgioju, skubu, retsykiais nelieka laiko pankamai gerai išsimiegoti. Tačiau nepatikėsite, kaip viskas paradoksalu...
  Staiga sustojus ir susimasčius man paaiškėja gana netikėtas dalykas, juk būtent darbe, laisvu metu, kuomet studija nėra prikimšta žmonėmis, nelyginant mažų žuvyčių skardinėje, ir neesi priversta dirbtinai, iki sleikštulio meiliai, šypsotis, surandi laiko pažvelgti pro didelę vitriną į gatvę... Žvilgsnis tiesiai į laisvės alėją. Žvilgsnis į srautu judančius žmones, kuris vienaip ar kitaip neretai virsta žvilgsniu į save. Į paties žvelgiančiojo asmenybę, tarsi per tą pačią vitriną, o gal kažkiek iš arčiau, gal stiklo nėra? Būna visaip. Ir kaip gi dažnai surandame laiko tiesiog sustoti ir apsidairyti? Ar kasdieniame fiksuotame ir priverstinai rutiniškame gyvenime mes dažnai randame laiko pažvelgti į praeivį? Aš ne, tik darbe, tik ten surandu tam laiko... o keista. Dabar jau net ima atrodyti, jog ta vieta būtent tam ir skirta. Ne ne, mokytis laisvu nuo paties darbo, kaip veiksmo, metu ten nepavyksta. Ir taip, taip jau išeina, kad tai laikas, kuris man skirtas apsidairyti, antraip, manau, tikrai nebematyčiau to, kas aplink. Dar viena netikėta mintis – juk tai reiškia, kad darbas,  ne tik papildomi pinigėliai, iš kurių vėliau galėsiu save palepinti, vadinasi... jis tam tikra prasme, laikas man pabūti su savim ir su tais, kuriuos tuo metu matau... Kažkaip iš tiesų, žiauriai paradoksalu, velniams tada aš nuolat keikiu tą įstaigą, už tai, jog ji valgo mano laisvą laiką?? Retorinis išėjo klausimas...
Ir vistik, tas laikas man šiuo metu reikalingas. Reikalingas kai skubi gyventi, o lyg tuo pačiu šito ir nenori. Reikalingas pažvelgti pro didelę vitriną į praeivius, į nesustojantį ir vis atrodo analogiškai, tačiau kartu ir kintantį vyksmą. Reikalingas nes tą gatvę tarsi gali skaityti, taip, aš ją skaitau... ir kaip gana įdomiai šifruotą tekstą. Kiek daug, ir kaip labai skirtingai kalba praeivių veidai, jų drabužiai, aksesuarai... Tarsi serialą galiu stebėti daržovių pardavėjos gyvenimą (sakysite kas joje įdomaus? Hm, gali būti, kad nieko, tačiau – štai ji linksma, štai verkia, arba važiuoja namo anksčiau nei paprastai, matyt jos kažkas laukia...). Ir taip žvelgdama į kiekvieną iš jų aš susimastau, dažniausiai skirtingai, kažkodėl tie žmonės tarsi patys iš savęs kelia tau skirtingus klausimus. Žvelgdamas į vieną susimąstai ar jis įsimylėjęs, į kitą – ar jis gerai šianakt išmiegojo... Kartais netgi paprasčiausi klausimai, tokie, kurie nuveda prie svarstymų kodėl katik praėjusi mergina pasirinko būtent tokius batus, ar kaip ji pasielgtų jei staiga sukluptų, atveda mane pas pačią save. Štai, va kada laikas, va kada aš paklausiu savęs, kaip gi sekasi man pačiai? Ar aš laiminga? Kaip laikosi mano draugai ir ar aš šiandieną vis dar myliu tą patį žmogų... Taip! Prisiminiau, juk žadėjau paskambinti mamai, dar reikės pakalbėti su broliu. Ir... ką gi reiks veikti baigus mokslus, imu svajoti... - tai mano laikas. Laikas kai žvelgiu į kitus pro didžiulį vitrinos langą, kuris kartu atspindėdamas žvilgsnį priverčia mane išvysti save. Save tokią, kokia aš esu tą dieną.
Žinau, kad ir kokia užimta diena bus, aš rasiu tam laiko sekantį ir dar sekantį savo darbadienį. Gal tai unikalu ir neįprasta, o gal visai normalu. Gal visi taip elgiamės darbe, o gal kiekvienas turime savo vietą, kurioje randame nišą pokalbiams su iš tiesų svarbiu asmeniu mūsų gyvenime – savimi. Raskime laiko bent jau apsidairyti aplink, kartais nustebsite, kiek daug galite išvysti.
2012-11-28 23:04
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-11-30 18:01
tictac_it
šiek tiek echolalijos ...:) kas prarado indėlį - darbas ar mokslas ? :) 2-
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą