Sargyba (1)

Skiriama Juodajai gvardijai, žygiuojančiai iš vieno savo pasaulio mūšio į kitą su aukštai iškelta nuosavos garbės vėliava ir nežinančiai vardan ko visos tos pergalės ir pralaimėjimai



Sargyba

      Pirmas epizodas. Mirties šokis

  Į akis skaudžiai plykstelėjo šviesa. Į smegenis smogė pavojaus signalo garsas. Štai prasideda. Vėl kažkur iškilo grėsmė tam, vardan ko mes čia pašaukti, dėl ko buvome surinkti iš blogiausių nevilties laikų, ištraukti iš bjauriausių pasaulių savartynų. Mes – amžinoji sargyba. Bet viskas tai – niekai. Iš tikrųjų svarbu – tik užduoties vykdymas. Mes to apmokyti. Mes tam sutverti.
  Ką gi, kovinio vieneto indikatorius ant rankos,  ryšių tinklo transliatoriaus ausinukas taip pat savo vietoje. Viskas. Aš - jau karys. Ir kas gi šį kartą? Aha, Buožgalvis sukruto. Galų gale mestelėjo įvadinę orentuotę į akies tinklainę. Taigi, ką turime? Žemė, 480-tieji metai prieš kažkokią jų erą, atvira operacija mūšio lauke, kautynės baigiamoje stadijoje. Taigi, mūsų laukia maskaradas ir vaizdas, kaip kažkas gerai gauna į skudurus. Įdomu kuo būsime mes? Ir kas operacijos objektas? Nieko sau – du objektai. Čia tai geras! Įdomu, kiek tam turim laiko? Trisdešimt dvi minutes. Kaip visada – katino ašaros. Ir kodėl jie tai pajunta tik paskutinę akimirką? Kodėl mus pašaukia, kai jau nebelieka vilties? Smalsu, kaip šį kartą suksis leitenantas. Trisdešimt dvi minutės ir du objektai – tai ne juokai. Bet tai jau leitenanto problemos. O kas svarbu man? Taip, atpažinimo ženklas, juoda plunksna ant šalmo. O, velnias, barbarų laikai - dominuoja šaltieji ginklai. Jei apsimesime tais, kurie gauna į kaulus, būsim badomi ir kapojam kaip reikiant. Skaudės, nežmoniškai skaudės ...

  Elinis Ernis Vaitas, kovinis šaukinys - Blyškius, kartu su kitais iš būrio įlėkė į dekoravimo dalį ir leidosi bėgti asmenine adaptacijos juosta. Patalpoje buvo įjungtas tik budintis apšvietimas. Melsvoje  šviesoje judantys pusnuogiai balti kovotojų kūnai atrodė lyg kokie vaiduokliai. “Numirėlių komanda” – pagalvojo eilinis Blyškius, nerdamas į grimo tunelio miglas. “Maskuojantis grimas – prakaite įmirkusių prilipusių dulkių sluoksnis” – skaitė pateikiamą akies tinklainėje informaciją kareivis, išnirdamas į mėlyną šviesą kitame tunelio gale. Jis mestelėjo žvilgsnį į šalį. Gretutine juosta bėgo toks pats ne kokios išvaizdos smėlio žmogelis. Blyškius vos vos atpažino, kad tai Kerpė.
  Prasidėjo įprastinė išorės adaptacijos procedūra. Iš kamufliažo generatoriaus Blyškius išbėgo jau su tik trečdalį šlaunų dengiančia balta tunika, sujuosta plačiu odiniu diržu, neaiškios kilmės auksu spindinčiais šarvais ant krūtinės ir pečių, panašios prigimties antblauzdžiais ir antrankiais. Už nugaros plevesavo pusilgis raudonas apsiaustas. Toliau – ginkluotės saugykla. Jai prasivėrus eilinis iškart pamatė, kad rinktis nėra iš ko. Visi gavo tą patį: trumpą kalaviją, žmogaus ilgio ietį, šalmą ir šiek tiek išgaubtą stačiakampį skydą, galintį pridengti pusę kūno.
  “Spindulinis pjautuvas su automtiniu laiko kontinumo saugikliu” - pasirodė informacija kovotojo akies tinklainėje, kai karys sugriebė kardą už rankenos. “Aišku, automatika suveiks ne laiku ir ne vietoje. Pjaustyklė nustos pjaustyti, kai mažiausiai to reikės, ir tada turėsiu su ta geležte badyti ir kapoti kaip koks barbaras, - bandydamas įsijausti į nepatenkinto kareivio vaidmenį, pagalvojo Blyškius, staigiu judesiu sviesdamas kardą į dėklą prie diržo.
  “Specializuota kovinio vieneto įranga” – toliau tinklainėje skaitė eilinis, kišdamas ranką į skydo laikiklius. Jo pareigos būryje buvo šaulys-kontinumo modeliuotojas. Skydo didžiają dalį užėmė laiko kontinimo simuliatorius. Likusi dalis – tai standartinis kovotojo komplektas: šokoblasteris, panoraminės apžvalgos sistema, trumpalaikio apsaugos lauko generatorius, individualios teleportacijos įranga ir, be abejo, negyvos materijos regeneratorius.
  Blyškius ta pačia ranka, ant kurios užsikabino skydą, sugriebė ir ietį. Sistema įspėjo, kad tai tik rekvizitas - paprasčiausias paskirties laikotarpio kovos įrankis.
  “Mėšlas, - pagalvojo kareivis, kaire ranka maukšlindamasis šalmą su balta plunksna, - ką, mes ten nešaudysime? Ot, velnias! Ir plunksnos sakė, kad bus juodos” . Kareivis pakėlė galvą ir apsižvalgė. Gretutinėmis adaptacijos juostomis bėgo jo ginklo broliai, panašūs vienas į kitą kaip to pačio kareivio autai nuo skirtingų kojų:  vienodi apsiaustai, vienodi skydai, vienodos ietys ir šalmai su juodomis plunksnomis. Blyškius netruko supratsti, kad tai veikia vaizdo spalvų korektorius. Juodas plunksnas matys tik sargybos būrio kariai. Svetimiems jos bus baltos. Turbūt tais laikais, į kuriuos jie vyksta, juoda – nemadinga. Madinga balta. Kažkoks iškreiptas skonis.
  Blyškius pamėgino įvertinti savo ir draugų išvaizdą. Idealiai vienoda apranga, ginkluotė ir jokios prabangos. Taip dažniausiai atrodo gerai muštruota elitinė kariuomenė. Tokia renkama tik pergalėm. “Puiku, – pagalvojo Blyškius, užsimerkdamas ir lįsdamas po kamufliažo koregvimo ir individualizacijos įtaiso arka. - Ko gero šį kartą mums pasisekė. ” 
  Išniręs kitoje arkos pusėje, eilinis atsimerkė. Čia adaptacijos juosta baigėsi. Iš kitų juostų lindo būrio draugai. Sudriskę, išteplioti moliu jų apsiaustai sunkiai maskatavo apie bėgančių kūnus. Šarvai visiškai praradę buvusį blizgesį, sulankstyti ir sukapoti. Skydai suskilę, sulūžinėję. Ir visi jie atrodė, lyg būtų iš priekio apipilti ne vienu kažkokio glitaus rausvai rudo skysčio kibiru. Ta pačia mase vos ne iki alkūnių buvo išterliotos ir jų rankos. Kraujas. Tai buvo vietomis jau pradėjęs krešėti, o kai kur dar visai šviežias kraujas. “Iš  kur jis pas mus? ” – paklausė pats savęs Blyškius, bet iškart prisiminė, kad ten, kur jie vyksta, dvi armijos mūšio lauke skerdžia viena kitą. Jis sarkastiškai išsiviepė. “Be kraujo čia neapsieisi, nors, jei spręsti pagal mūsų išvaizdą, skerdžia, ko gero, jau tik mus. Mūsų fronte nieko naujo. Vėl mes tie, kas pralaimi. Kaip visada... ” – spėjo dar pagalvoti.
  - Buožgalvi, kokia ten mūsų dispozicija? – būrio ryšio eteryje pasigirdo leitenanto balsas.
  - Kaunasi dvi armijos. Tų, prie kurių prisijungsime mes, - septyniolika. Atsiprašau, jau tik šešiolika. Kai pasirodys pirmieji mūsiškiai, bus likę tik keturiolika. Su mūsiškiais bus trisdešimt.
  - Ir tai armija? – kažkas cyptelėjo eteryje, ir visi iškart suprato, kad tai Žiurkė, nes tik jis mokėjo užduoti tokius kvailus klausimus. - O tai kiek tada tų, kas prieš mus?
  - Visas likęs mūšio laukas, prietranka, - ramiai mestelėjo Buožgalvis.
  - Visas, tai kiek? – savo kvailais klausimais toliau šiukšlino eterį Žiurkė.
  - Žiurke, tau geriau nežinoti, - pamėgino užčiaupti jį leitenantas. – Skerdike, Jokeri, jūs pas užsakovus, atgabensite ženklus. Buožgalvi, mestelk jiems teleportacijos kordinates. Likę – į bendrą teleportacijos srautą, eilės numerių tvarka po du, išvykimas kas pusę minutės. Buožgalvi, kada ten būsime?
  - Pirmieji du – po pusantros minutės, o visi bus po penkių.
  - Kaip objektai?
  - Kaip įprasta, jų vaizdas bus paženklintas gelsvais atspalviais. Pirmasis kaunasi su tais, kurie lyg ir mūsiškiai. Tai graikai, Spartos kariai, vadovaujami karaliaus Leonido. Jei mes neįsikišime, objektas pratems kokias šešias minutes, likę atsilaikys septyniolika. Kai pirmieji mūsiškiai materializuosis numeris pirmas bus dar gyvas.
  - O toliau?..
  - Iš čia negalima suprognozuoti. Reikalinga kontinumo simuliacija vietoje. Tegu Blyškius pakrutina užpakalį, leitenante. Bet aplamai manau, kad jūs spėsite perimti situacijos kontrolę.
  Blyškius, išgirdęs, kad šaudoma į jo vartus, bėgdamas mestelėjo žvilgsnį į simuliatoriaus ekraną vidinėje skydo pusėje. Situacijos schema jau detalizuota, bet kontinumą modeliuoti buvo dar anksti. Imtuvai dar nefiksavo įvykio auros.
  - O kaip antras objektas? – pasiteiravo leitenantas.
  - Antras tarp blogiukų. Jis už šimto dvidešimt žingsnių nuo tos vietos, kur jūs išsilaipinsite. Ir jis ... jis... Ot, velnias, atrodo, kad jis blogiukų bosas. Blogiukai – tai persai. Na, persų yra gal koks trečdalis, kiti samdiniai. Daugiatūkstantinė armija. Tas bosas – persų karalius Kserksas.
  - Ir kas tam Kserksui gali grėsti, turint tokią galvažudžių gaują? – nusistebėjo leitenantas. – Ir iš viso, Buožgalvi, tu gali paaiškinti kas ten vyksta? Tūkstančiai puspročiu nori užbadyti saują pamišėlių, apsupę juos vos ne kartu su savo valdovu. Kas čia per mūšis?
  - Leitenante, tai jau ne mūšis, - Buožgalvio balsas vos juntamai virptelėjo, - tai Mirties šokis.
  - Tai mūsiškių vadas davė komandą paskutinės vilties manevrui: prasiveržti iki priešų vado, kad lemiamoje dvikovoje jį nudobti?
  - Panašu, kad taip.
  - Vyrai, girdėjot pokštą: mūsų numeris pirmas veržiasi nudaigoti mūsų numerį antrą. Ką gi, lekiam padėti. Užduotis: pirmąjį palydėti pas antrajį, o ten mes juos šiltučius ir paimsime.
  Tarp vyrų pasigirdo nedarnus nervingas kikenimas. Būrio kariai rikiavosi po du ir bėgdami nyko teleportacijos sraute. Tiksliai, kaip buvo įsakyta – lygiai, kas trisdešimt seknundžių. Per tūkstmenčius gali išmokti dar ne to, net ir neypatingai stengdamasis.
  - Buožgalvi, - vėl eteryje pasigirdo leitenanto balsas, - kada mes pasieksime antrąjį.
  - Leitenante, aš jau sakiau: prognozuoti, kas nutiks, kai jūs ten pasirodysite – ne mano kompetencija. Turite Blyškių ...
  - Blyškiau?
  -  Dar neužkabinome įvykio auros. Po keturiasdešimt sekundžių ...
  - Tiek to... Skerdike, Jokeri, ženklams atgabenti jums – dvidešimt minučių. Jokio pašalinio balaškymosi. Tik ten, ir atgal. Buožgalvi, mestelsi jiems grįžimo kordinates pagal tai, kur mes būsime. Ir, Jokeri, prašyčiau apsieiti be tų savo pokštų. Šį kartą jokių moteriškų kelnaičių ar ko panašaus.
  Eteryje pasigirdo nepadorus klauniškas kikenimas.
  - Leitenante, bet tą kartą padėjo.
  - Šį kartą nepadės. Tau nepadės. Supratai? Tik padaryk, ką nors ne taip, ir aš tau ausis nukaposiu – leitenantas buvo vienas iš nedaugelio, kurie dar operavo amžiams prarasto savo gyvenimo simboliais.
  - Neišgąsdinsit, turiu regeneratorių, - vėl Jokerio kikenimas.
  - Eilini, Jokeri, jums aiški komanda?
  - Taip, sere. Jokių kelnaičių.
  Ženklų pargabenti leitenantas visada siųsdavo tuos pačius. Jis manė, kad tam reikalingi specialūs gabumai. Skerdikas buvo jautrus. Būryje taip niekas ir netikėjo jo pasakaitėmis, kad iki to, kai buvo pašauktas į sargybą, jis buvo serijinis žudikas-manijakas. Per daug jau jis sentimentalus. O Jokeris iki sargybos turbūt buvo persisotinęs moterų kūnais, todėl dabar gerai pažinojo jų sielas. Na, gal netik moterų.
    Įvykio vietoje pirmieji pasirodė Mėšlius ir Kerpė. Mėšliui iškart nepasisekė. Jis materializavosi tarp dviejų besikapojančių įniršusių kovotojų. Persas jau buvo paruošęs mirtiną dūrį graikui ir nenesuregavo į netikėtai atsiradusią kliūtį. Jis smogė, kaip suplanavęs. Kliuvo ne graikui, kliuvo Mėšliui. Perso kardas sulindo į nelaimėlio kūną pilvo srityje vos ne iki rankenos. Labai jau įsiutęs buvo persas. Graikas taip pat buvo įsiutęs. Jis taip pat smogė. Kliuvo vėl Mėšliui. Šį kartą kardas įsmigo iš nugaros, bet taip pat vos ne iki rankenos.
    - Mėšlas, - suinkštė Mėšlius ir išsprogino akis, - Brolyčiai, jūs ką – pasiutot abu, juk skauda...
  Tačiau iš tikrųjų skaudėjo tik trumpą akimirką. Suveikė regeneratorius. Mėšlius atgavo savitvardą, paleido ietį ir alkūne smogė graikui į saulės rezginį. Kirto be pykčio, puse jėgos – savas vis dėlto. Karys nuo smūgio sudribo, ištraukdamas iš Mėšliaus kūno savo kardą.
  Persą Mėšlius lengvai stumtelėjo skydu, bet įjungė šokoblasterį. Skriaudiką bloškė į šalį kokius gerus tris žingsnius, kaurtu su būriu kitų tokių pat puspročių iš tų, kurie buvo apspitę gyvą netaisiklingos formos uždarą pleišto grandinę, sudarytą iš Spartos karių, mėginančių prasiveržti iki užsibrėžto tikslo. Šią grandinę iš visų pusių maigė, siekė sutrypti ir sutraukyti minia priešų armijos karių. Daugelis iš jų negalėjo net prieiti tiek, kad galėtų pasiekti ką nors iš priešininkų savo ginklu, bet visteik nesitraukė. Stumdydamiesi jie zujo aplinkui, kaip hienos, apspitusios mirtinai sužeistą įsiutųsį žvėrį, ir laukė savo eilės. Graikų pleištas nei iš tolo neprimenė tą, kuriuo būtų galima suskaldyti granitą. Spartiečių rikiuotė labiau panašėjo į besirangančią gyvatę, besiruošiančią mirtinai įgelti. Keisčiausia buvo tai, kad nors ir per negaliu, bet šis mirtinai nuodingas šliužas išlėto šliaužė į priekį. 
  Mėšlius ištraukė savo kardą ir užėmė sukniubusio graiko vietą grandinėje, skydu nuo strėlių ir atsitiktinių smūgių pridengdamas save ir tą, kuris bandė atsigauti už nugaros. Tai buvo panašu į gailestį. Bet tai buvo ne jis. Sargyba – ne labdaros organizacija. Ten tokiais niekais niekas neužsiima. Bet kol yra tikrųjų, tol mūšio lauke yra kam pralaimėti ir mirti. Visi žino, kad mūšio lauke nesąmoningai pirmiausiai puolamas tas, kurį manoma, kad galima įveikti. Taigi, pirmiausiai bus puolami tikrieji. Sargyba galės sntykinai ramiai dirbti savo darbą. Tačiau, kai gyvųjų neliks, priešas, pritvinkęs aklos neapykantos ir vedamas iš proto varančios baimės, griebsis tų, kurių įveikti negali. Tada pradės skaudėti. Ir nors skausmas kiekvieną kartą truks tik mažą sekundės dalį, tačiau vis tiek tai bus skausmas, kurio Mėšlius nemėgo. Kaip ir visi kiti būryje. Taigi – jokio gailesčio. Tik per tūkstantmečius susidaręs refleksas.
  Kerpė turėjo būti objekto numeris vienas skydu. Tik išniręs iš teleportacijos erdvės, sargybos būrio eilinis iš karto pamatė jauną karį, kuris spindėjo lyg būtų nušviestas akinačių vidurdienio saulės spindulių. Keliais žingsniais Kerpė prišoko prie objekto ir spartiečių grandinės išorėje pridengė jį apsaugos lauko skydu. Situacija buvo neparanki, kad objektą patalpinti į apsaugos kapsulę. Be to, kapsulei išlaikyti reikiamą laiką galėjo neužtekti energijos. Iš nugaros objektą Kerpė pridengė savo kūnu.
  Spartietis net nepajuto, kad priešai jau negali jo pasiekti. Jis kaip ir anksčiau dengėsi savo skydu ir kapojo savo kardu į kairę ir į dešnę. Tik kautis jam sekėsi geriau. Priešininkai pasimesdavo, pamtę, kad jų smūgiai krypsta nesuprantama kryptimi, ir tapdavo lengvomis įniršusio kario aukomis. Galima sakyti, kad jaunuolis guldė priešus, lyg pjovėjas, šienaujantis dilgeles patvory kiemo gale. Vienam persui jis perkirto miego arteriją. Fontanu ištryškęs kraujas užtaškė Kerpei akis. Jis pradėjo tankiai mirksėti, vis dar bandydamas sekti taimerio ir lauko galios matuoklio parodymus vidinėje skydo pusėje.
  Sargybinis iš patirties žinojo, kad objekto egzistencijai didžiausias pavojus kylą per tą laiko tarpą, kada jis turėjo nustoti egzistavęs pagal pirminį laiko planą. Iki kritinio taško buvo likę keturiasdešimt sekundžių. Tokiam laikui apsaugos lauko turėjo pakakti.
  - Blyškiau, kokios prognozės? - išgirdo leitenanto klausimą Kerpė.
  - Aura fiksuota. Tačiau kritinis terminas tas pats – trisdešim penkios sekundės.
  “Velnias, kas gi čia bus” – kaštligiškai mąstė Kerpė, žvalgydamasis tai aplinkui, tai į prietaisų parodymus.
  Laikas bėgo, ne, jis šuoliavo, lyg pasibaidęs eržilas. Dešimt sekundžių ... penkios... dvi, viena... Į grandinės vidų įlėkė ietis ir įsmigo Kerpei į nugarą. “Šūdas, ir vėl užėmiau ne tą poziciją, - pagalvojo eilinis, - bet, blyn, čia juk nagali nieko iš anksto žinoti. ”
  Kerpė beveik nepajuto skausmo. Jis buvo nejautriausias iš būrio. Todėl dažniausiai ir buvo siunčiamas kaip skydas objektui. Kareivis automatiškai žvilgtelėjo į prietaisus ir nustėro: apsaugos lauko stiprumas silpo akyse.
  - Terminas prailgėjo penkiolika sekundžių, - pranešė  Blyškius, paskui kitus išnirdamas iš teleportacinės ervės.
  Kerpė čiupo saulės nušviestą karį už apsiausto ir įtraukė į grandinės vidų. Rikiuotėje atsirado spraga. Pro susidariusį tarpą išniro ietis ir ją laikanti perso ranka. Rikiuotė susiglaudė, suspausdama tą ietį ir tą ranką. Kerpė išsitraukė kardą ir kirto, kiek turėjo jėgų. Ieties nuolauža kartu su nukirsta plaštaka nukrito į raumeningų kojų minkomą molį.
  Objektas ir jo skydas pasisuko vienas į kitą. Kerpė ir saulės nušviestas karys sužiuro viens kitam į akis. Po to Kerpė mestelėjo žvilgsnį į kario skydą. Iš jo buvo likusi tik nuograuža. Toks nuo ieties dūrio būtų neapsaugojęs. Kerpė pajuto pasididžiavimą savo darbu.
  - Pirmo objekto išlikimo linija stabili, - suskubo pranešti Blyškius.
  Tuo tarpu jaunasis Spartos karys mestėlejo atsainų žvilgsnį Kerpei į krūtinę, nusviedė skydo nuograužą į molį po kojom ir strimgalviais nėrė į kovos sūkūrį. Jaunystė ... tik verdantis kraujas ir aistra. Jokio žingeidumo ir noro suprasti, kodėl tas su išlindusiu ieties smaigaliu iš krūtinės dar stovi ant savo kojų, o, svarbiausia, kodėl nėra šviežio kraujo aplink ieties kotą, nė menkiausio šio gyvybės pranašo lašelio. Tik seniai sustingę krešuliai ant šarvų. Jaunystė... jokios pagarbos mirčiai. Jokios baimės prieš ją.
  Pribėgo Trigrašis ir ištraukė ietį Kerpei iš nugaros.
  - Prilaikyk vadžias, eržiliuk, - sududeno Kerpė ir kartu su Trigrašiu vėl atitraukė karį į grandinės centrą, mėgindami jį užspausti taip, kad jis negalėtų įsiveržti į priešakines kovotojų gretas. Prie jų prasisbrovė leitenantas. Visi kiti taip pat jau buvo atvykę ir bandė surasti savo vietą besistumdančių ir besigrumiančių gyvųjų knibždėlyne. Trūko tik Skerdiko ir Jokerio. Jie ieškojo ženklų.
  - Išsiskirstome tarp baltaplunksnių, vyrai, ir kartu pleištu iš lėto stumiamės link antrojo objekto. Jis ten, judėjimo krypyimi ant kalvos. Liko tik dvidešimt trys minutės, - suorentavo savo būrį leitenantas.
  Blyškius nužvelgė mūšio lauką. Juodos plunksnos jau buvo susimaišiusios su baltomis. Gyvatė pradėjo judėti sparčiau, bet niekas net įtartė, kad ji jau nenuodinga. Blyškius atkreipė dėmesį, kad girdisi ritmingas būgnų dundėjimas. Bėgdamos pagal būgnų kalamą ritmą, kalvos šlaite rykiavosi persų karių grandinės. Jos turėjo atitverti valdovą nuo galimo pavojaus, nors šis ir atrodė toks nerealus. Blyškius pažiūrėjo į kalvos viršūnę. Ten po baltu baldakimu, ištaikingame soste sėdėjo žmogus, apniukusios dienos prieblandoje nutviekstas saulės.
  Blyškius kreivai šyptelėjo ir įsispraudė tarp dviejų karių baltomis plunksnomis. Kažkoks persas lyg pamišęs iškart pradėjo kapoti kardu. Blyškius vos spėdavo slėptis už skydo. Vieną kartą jis taip ir nešlindo, bet truputį luktelėjęs dūrė kardu į tarpą tarp skydų. Grūdintas plienas įsmigo persui į krūtinę, kai šis užsimojo eiliniam kirčiui.
  Iššiepęs dantis, Blyškius išlindo iš už skydo ir iškart susidūrė akimis su persu. Pasmerktojo akys buvo išsiplėtę iki begalybės. Jose buvo tiek nevilties, kad skausmui ten vietos jau neliko. “Vaikine, čia tau padėti negali niekas, net materijos regeneratorius, - pagalvojo Blyškius, – kol nemirei  - tu gyvas, reiškia, kad gali skaudėti ilgai, bet kai mirsi... ”
  Neviltis perso akyse užgeso. Jos apsidrumstė ir virto stiklinėmis. Blyškius ištraukė kardą ir mirusysis susmuko ant žemės. “Dabar regeneratorius tau galėtų padėti, vaikine, bet tu jo neturi. Tu – ne vienas iš mūsų. ”
  Blyškius vėl susitelkė mūšiui. Baltaplunksniai šalimais kapojo iš peties. Jie nefilosofavo. Jie  gyvi ir turi laiko tik gyvenimui. Ši jų paskutinė kova ir yra tas jų gyvenimas. Teisingiau, tai, kas iš jo liko.
  Blyškius turėjo laiko marias. Jis ramiai atmušinėjo persų karių išpuolius ir stūmėsi kartu su visa grandine nurodyta kryptimi. Keista, bet buvo kažkaip malonu stovėti petys į petį su tais dviem tikraisiais. Jausti jų įkaitusių kūnų šilumą, uosti jų prakaito ir kraujo kvapą, alsuoti jų beviltišku įniršiu. Kažkas, ką Blyškius manė užmiršęs amžiams, suspaudė širdį. Tik vienam akimirksniui. Kaip skausmas po dūrio.
    Baltaplunksniai, nors ir išsekę nuo nuovargio, kovėsi nesustodami. Narsūs kariai. Galingi.
    “Beveik, kaip mes, - pagalvojo Blyškius, - beveik... ”
    Tikrasis iš dešinės krito po pusės minutės, pasitikęs trijų kardų dūrius į krūtinę. Dar po pusės minutės baltaplunksnį kairėje iš rikiuotės išstūmė persas, suvaręs ietį į pilvą. Blyškius nesusivaldė ir įjungė pjaustyklę. Ši perpjovė persą, įsmegusį ietį, pusiau, kaip ir dar kelis jam už nugaros. Grandinė susispaudė. Blyškius susirėmė pečiais su Apuoku ir Žiurke. Romantikos neliko. Ji išnyko, kaip akimirka, palytėta amžinybės. Liko tik darbas.
  Gyvatė keitė odą.

  Varinija sėdėjo plūkto molio trobelėje prie lango. Ji laikė rankoje sudžiūvusį gėlės stiebelį su nuvytusiu žiedu. Ant skruosto buvo sustingusi spindinti ašara. Tai atsitiko tik ką, visai neseniai. Kažkas lyg replėm suspaudė širdį. Ir tas regėjimas... Jos Antonijus, jos mielasis, švelnusis Antonijus su mirties kauke ant veido ir kraujo srovele lūpų kamputyje. Ir ta ietis mylimojo krūtinėj, prie kurios Varinija taip mėgdavo glaustis... Regėjime prie tos krūtinės glaudėsi mirtis...
  Varinija žinojo, kur išeina mylimasis. Žinojo, kad sulaukti jo grįžtančio beveik nėra vilties. Nuo to laiko, kai Antonijas išėjo, ji visą laiką, kaip nesava. Bet taip, kaip ką tik, dar niekada nebuvo. Lyg ta ietis būtų susmigus į jos širdį. Varinija išmetė pintinę su surinktais vaisiais ir parbėgo į trobelę. Ji susirado sudžiūvusį žiedeli, kurį išeidamas į plaukus jai įsegė Antonijas. Kaip jis tada šypsojos. Ir žiedelis tada buvo toks gyvas, gyvas, net su rasos lašeliais... Dievai, nejaugi to jau niekada nebus? Lyg viskas aplinkui vystų... O gal dar nevėlu? Šimtai skydų pridenkite jo širdį. Šimtai debesų paslėpkite jį. Šimtai taurių pagirdykite jį nemirtingumo vynu. Šimtai saulių sudeginkit jo priešus. Neleiskite meilei nuvysti...
  Netikėtai išsiveržusi malda, o gal tiesiog nevilties aimana truputį apramino skausmą. Mergina pažvelgė pro langą. Po kiemą zujo iš gardo pabėgusios avys. Varinija skausmingai atsiduso ir nubraukė ašarą nuo skruosto. Ji įkišo gėlės stiebelį tarp stalo lentų, kad vėjas nenupūstų, ir išėjo į kiemą.
  “Turbūt užmiršau užkabinti užtvarą, o vėjas nuo kalnų jį išvertė, - pagalvojo mergina ir pradėjo ginti avis į gardą.
  Bet tai buvo neužmaršumas ir ne vėjas. Tai buvo Skerdikas. Kai mergina užsiėmė avimis, jis įkišo ranką pro langą ir arsargiai, lyg bijodamas nukrėsti nuo žiedo rasos lašelius, paėmė sudžiūvusį gėlės stiebelį nuo stalo. Dar po minutės jis jau ėjo kalnų taku.
  - Buožgalvi, mestelk grįžimo kordinates.
  - Padaryta, Skerdike.
  Skerdikas žvilgtelėjo į taimerį. “Penkiolika minučių – greitas darbas, ” - pagalvojo ir žengė į teleportacijos erdvę.   
  Grįžusi Varinija pamatė, kad ten, kur ji paliko žiedelį, jo nebėra. Bet merginai kažkodėl atrodė, kad jis jai bus grąžintas. Jį grąžins gal net tas pats vėjas, kuris dabar nusinešė. Grąžins gyvą, su rasos lašeliais.

  Apuokas, Blyškius ir Žiurkė sutartinai atrėmė kokių tuzino persų ataką. Šie, atstatę ietis, įsibėgėję, baisiai klykdami bandė eilinį kartą pramušti pleišto grandinę. Pagrindinis smūgis teko Blyškiui. Jis tiesiog buvo nublokštas į grandinės vidų. Bandydamas išsilaikyti, karys paslydo ant šlapio molio ir suklupo. Apuokas su Žiurke susirėmė pečiais uždarydami grandinę. Keldamasis Blyškius nužvelgė pleišto rikiuotę iš vidaus. Buvo likę du baltaplunksniai priekyje. Vienas iš jų buvo gal kiek su kitokia apranga. Turbūt vadas. Dar du baltaplunksniai kovėsi pleišto flanguose. Na, ir tas paženklintas karys rikiuotės viduje, stropiai prižiūrimas Kerpės ir Trigrašio.
  - Leitenante, atvyksta Skerdikas, - informavo Buožgalvis.
  Leitenantas nieko neatsakė. Du baltaplunksniai priekyje netikėtai atsitrukė į rikiuotės vidų. Vienas iš jų, tas su kitokiais šarvais, susverdėjo ir buvo bevirstąs. Antrasis jį apglėbė per krūtinę ir pusiau sėdom atsargiai nuleido ant žemės. Saulės nušviestasis ant kalvos pakilo iš sosto ir pakėlė aukštyn ranką. Būgnai nutilo. Mūšis, lyg kažkam mostelėjus burtų lazdele, liovėsi. Minia, apgulusi pleišto grandinę, net atsitraukė per kelis žingsnius. Priekinėse jos gretose išsirikiavo kariai su atstatytomis į priešą ietimis.
  Sužeistasis sunkiai padėjo kardą ant ištiestų kojų ir truputį pasikėlė, pasirėmęs dešine ranka.
  - Sarturijau, mane pašaukė dievai... Bet tu... tu žinai, mes prisiekėme ... – vadas užspringo krauju.
  - Leonidai, mes padarysime, ką galime. Mes liksime ištikimi priesaikai, - kažkokiu akmeniniu pasmerktojo balsu atsakė Sarturijus.
  Bandydamas nuryti kraują, spartiečių vadas nužvelgė savo karius. Tik keli žiūrėjo į jį. Dauguma stovėjo atsukę nugaras lyg kokia nepajudinama siena. Ir nors plunksnos ant jų šalmų jam atrodė tokios pat baltos, jis žinojo, kad jie stovi ne jo mūšio lauke.
  Sužeistajam galų gale pavyko nuryti pakankamai kraujo, kad spėtų pasakyti kelis žodžius. Jis sugriebė jį laikiusį karį už apsiausto ir pragargaliavo:
  - Mes jau nieko negalime padaryti, Sarturijau... Bet tie... iš niekur gali... Pasakyk... pasakyk jiems ... ant skydo arba...
  Sužeistojo galva nusviro. Jam nustojo skaudėti.
  Sarturijus paguldė vadą ant žemės ir atsistojo. Jo žvilgsnis pradėjo klaidžioti po karių rikiuotę lyg ieškotų, į ką būtų galima kreiptis. Staiga žvilgsnis užkliuvo už objekto numeris pirmas. Sarturijus negalėjo matyti, kad karys stovi, lyg nušviestas saulės, bet žvilgtelėjęs į greta sustingusius Kerpę ir Trigrašį, jis, matyt, kažką suprato.
  - Antonijau, tu turi...
  Iš kažkur atlėkė strėlė ir įsmigo Sarturijui į kaklą. Karys žnektelėjo veidu į molį šalia savo vado.
  Įsivyravo mirtina tyla.
  Netikėtai sargybos leitenantas pakėlė į šalį savo kardą ir lėtu vienodu ritmu pradėjo juo daužyti į skydą. Visi sargybos būrio kariai kaip vienas padarė tą patį. Įsijungė ir likę baltaplunksniai.
  Blyškius su seniai bejaustu įsiučiu kartu su visais kalė kardo plokštuma į savo skydą, nors ir nesuprato, kodėl tai daro. Jis matė, kaip karių grandinės ant kalvos šlaito pasišiaušia ietimis, kaip traukiami kardai. Bet niekas nepajudėjo. Visi klausėsi. Mūšio subjaurotais laukais ir kalvomis plaukė grūdinto plieno žvangesys, ritmingas ir nesulaikomas, tarsi plaktų gyva kario širdis.
  Leitenantas pakėlė kardą. Žvangesys nutrūko.
  - Vyručiai, žaidimai baigėsi. Mes imame antrajį. Prasideda paskutinė stadija. Turime dvylika minučių.
  Būrio vyrai išsirikiavo į tvarkingą pleišto formos koloną. Tai jau buvo pleištas granitui skaldyti.
  - Einam, - suriko leitenantas, ir pleištas visu smarkumu rėžėsi į platų ir tankų priešo karių žiedą, apjuosusį būrį spartos karių.
  Bėgantys būrio priekyje įjungė savo šokoblasterius. Tie, kas buvo užtvėrę kelią, buvo nublokšti į šalis. Kolona, net nesulėtinusi tempo pralaužė žiedą ir tokiu pat greičiu pradėjo kilti į kalną, be vargo traukydama išrikiuotas ant šlaito apsaugines karių grandines. Du paskutiniai nepaženklinti baltaplunksniai liko gulėti kalno papėdėje.
  - Kur tas šmikis Jokeris? – pasigirdo leitenanto klausimas ryšio eteyje.
  Bet tai buvo retorinis klausimas. Niekas jam neatsakė.

  Iš pradžių Jokeris materializavosi vidiniame rūmų kieme už elegantiškų kolonų, juosiančių vidinį  rūmų kiemą. Jis kelias minutes stebėjo zujančius tarnus, kad nustatyti, kurioje rūmų vietoje jų nėra. Jokerio manymu, būtent ten  turėjo slėptis bandantis pergyventi meilės vienatvę. Karys nustatė tą vietą ir individualios teleportacijos įrangos pagalba atliko lokalų šuolį ervėje. Jis pateko į patalpas, įrengtas ant maždaug pusantro metro aukščio pakylos. Tai buvo lyg ir koks rūmų antras aukštas. Į jį vedė keli laiptai. Vienų jų aikštelėje ir atsidūrė Jokeris..
  Aikštelė nuo patalpų, į kurias iš jos buvo galima patekti, buvo atitverta kolonų žiedu. Dvejose vietos tarp kolonų buvo palikti tarpai, kad galima būtų įeiti į gretimas sales. Tarpai tarp kitų kolonų buvo užpildyti pertvaromis, primenančiomis keistų ornamentų pynučių tvorelę. Žemyn iš aikštelės vedė laiptai į pirmą aukštą. Pačioje aikštelėje vyravo prieblanda. Jokeris joje materializavosi kaip šešėlis iš šešėlių karalystės.  Kaip šešėlis jis priplaukė prie vienos iš kolonų ir pro properšas pynučių pertvaroje žvilgtelėjo į patalpą už jos.
  Tai buvo maudyklės. Iškart prieš Jokerį driekėsi balti amfiteatriniai marmuro laiptai, besileidžiantys į apskritimo formos baseiną iš tokio pat marmuro. Baseinas buvo pripildytas vandens tiek, kad šis sėmė dalį laiptų. Tame akinamame sniego baltume beveik nebuvo galima įžiūrėti, kur prasideda vandens paviršius, todėl įdegęs nuogas moters kūnas, paniręs vandenyje, atrodė tiesiog sklando ore.
  “Leitenantui pasisekė, - pagalvojo Jokeris, - šį karta tikrai - kelnaičių nebus... ”
  Charizė gulėjo, atmetus į šalis rankas, padėjusi jas ant laiptų pakopos, ant laiptelio aukščiau paguldžiusi atloštą galvą, apglėbta bejausmio negyvo vandens tiek, kad virš raibuliuojančio jo paviršiaus buvo iškilę tik kojų pirštų galiukai, kelių apvalumai ir šiurpstantys standžių krūtų speneliai. Ji jautėsi, lyg negyva ir besvorė. Jai atrodė, kad ji paukštė palaužtais sparnais, krintanti į bedugnę. Taip jai dar niekada nėra buvę. Tiesa, jos širdyje visą laiką gyveno liūdesys. Džiaugsmas joje buvo svečias. Bet ji žinojo, ką myli. Ji mylėjo karį. Kiek prisimena, nuo pirmosios akimirkos, kada ji sutiko savo meilę, jis visada dalyvavo kokiame nors kare. Bet jis buvo ne tas, kuris eina į karą mirti. Jis buvo tas, kuris mirti siunčia kitus. Todėl Charizė žinojo, kas yra laukimas, vienatvė, liūdesys, bet ji nežinojo, kas yra baimė netekti. Tačiau šiandien viskas viskas kitaip. Jau nuo pat ankstyvo ryto, kai sidabriniame prausimosi inde tarp plaukiojančių vos vos rausvų  ką tik nuskintų rožių žiedlapių ji pamatė sustingusį mirties veidą, viskas kitaip. Nuo tada ji neranda sau vietos. Štai kodėl ji išvaikė visas aprengėjas, patarnautojas ir prausėjas ir liko viena. Ir dar tas skausmas lipant baltais marmuro laiptais. Lyg kas replėm suspaustų širdį. Ir jausmas, kad netrukus atsitiks kažkas baisaus. Ne, ne kažkas. Baisiausia, kad Charizė žinojo, kas atsitiks. Ji neteks savo meilės. Dievai, nejaugi nebebus tų naktų, papuoštų menesienos sidabru, ir sušildytų aistros išsekintų kūnų ugnies Nejugi į širdį jau niekada nepasibels amžinas svečias – džiaugsmas. Dievai jūs negalite leisti, kad taip atsitiktų. Aš jūsų prašau, aš jūsų maldauju. Ne, aš jums įsakau, aš jus užkeikiu...  Neleiskit meilei mirti. Bet ar yra tokie dievai, kurie būtų stipresni už mirtį, bet nusilenktų meilei? Privalo būti. Žemėje, danguje, nežinia kokiame pasaulyje jūs turite būti. Ir aš jus šaukiu. Ateikite...
  Nuo paskutinio laiptelio tada Charizė šoko į baseiną. Negyvas vanduo pagavo ją į savo glėbį ir sugėrė jos skausmą. Jis leido jai pasijusti negyvai. Mirusiems neskauda. O jeigu ir skauda, tai, turbūt, tik labai trumpą mirksnį. Tiek gali iškęsti...
  Amžinai negali skaudėti ir gyviems. Pamažu Charizės skausmas virto mauduliu. Ji panardino vieną ranką po vandeniu ir lėtai perbraukė per šiurpstantį kūną. Ji nepajuto nieko iš tų mėnesienos pilnų naktų. Slinkdama kūnu, jos ranka pakilo iki kaklo. Pirštai atsirėmė į kaklo papuošalą. Tai buvo jos valdovo dovana. Charizė tiesiog užmiršo jį nusiimti. “Auka, - staiga nusmelkė moterį netikėta mintis, - reikalinga auka”. Ji pašoko ir bėgdama lengvai kaip gazelė, barstanti į šalis ryto rasos lašelius, pakilo marmuriniais laipteliais. Nuogas bėgančios moters kūnas buvo dar didesnis stebuklas nei tas baseine. Savo praeityje Jokeris buvo matęs  daugybę moterų kūnų, pridengtų nebent jų pačių drovumo. Tik vienetai buvo tokie tobuli. Seniai pamirštas jausmas perbėgo Jokerio kūnu. Ne, tai – tik iliuzija. Jokeris nepajautė nieko. Jis tiesiog prisiminė, kaip tai būdavo.
  Charizė apibėgo pynučiais aptvertą laiptų aikštelę ir pateko į kitą salę, kur buvo įrengta vieta aukojimui. Pribėgusi ji krito ant kelių ir palinkusi į priekį padėjo nusegtą papuošalą ant aukojimo stalo.
  - Jums, nežinomi dievai, - sušnibždėjo, nusilenkdama iki žemės.
  Jokeris kaip šešėlis nusėlinko į kitą aikštelės pusę, iš kur buvo matyti aukojimo salė. Jis žvilgtelėjo pro pinučių pertvarą kaip tik tuo metu, kai moteris pakilo ir pasisuko eiti. Charizė atsitiktinai mestelėjo nieko nereiškiantį žvilksnį aikštelės link. Šis žvilgsnis prikalė Jokerį prie jo amžinybės kryžiaus. Kūnai Jokerio jau nejaudino, bet siela ... Siela galėjo sužeisti.
  Visi sargyboje žinojo, kad kada nors gali atsitikti taip, kad kuris nors iš stojusių tarnauti sargyboje pasieks tokią ribą, kada taps pajėgus suprasti, kokiai valdovei iš tikrųjų tarnauja. Kaikuriems likimas lems, kad jie net pažins ją. Tačiau visi jie buvo įspėjami, kad tada turėtų saugotis jos kerų. Jie turi nepasiduoti jos vilionėms ir, svarbiausia, neįsileisti jos į širdį. Tie, kurie to nesugebės, bus prarasti.
  Jokeris stipriai užsimerkė ir greitai nusigręžė.
  Charizė grįžo į maudykles ir vėl pasinėrė  į baseiną.
  Jokeris atsimerkė, tyliai perėjo aukojimo salę ir paėmė nuo stalo kaklo papuošalą. Jis ruošėsi įsijungti į ryšio tinklą ir užklausti Buožgalvio sugrįžimo kordinačių, bet pamatęs kaip ant papuošalo saulės spinduliuose lyg kraujo lašeliai dega rubinai, apsisuko ir grįžo atgal į prieblandoje skendinčią laiptų aikštelę. Užsiglaudęs už kolonos jis laukė, sulaikęs kvėpavimą. Nors kas tas kvėpavimas – tik kvailas įprotis, likęs nuo senų laikų. Jokeris norėjo įtikinti save, kad jis tik nori pamatyti ką nors tokio, kas jam primintų tą jausmą, perbėgantį kūnu. Tačiau jis laukė kitko. Slapta jis vylėsi dar kartą pažvelgti moteriai į akis. Šį kartą jis nesipriešintų. Jis įsileistų savo valdovę į širdį. Jis pasirengęs išeiti.
  Skydo vidinėje pusėje tankiai sumirksėjo individualaus iškvietimo indikatorius. Jokeris mėgino nekreipti dėmesio, bet indikatorius mirgėjo ir mirgėjo, o moteris baseine gulėjo tobulai graži ir beviltiškai užsimerkus. Charizė bandė prisiminti tą jausmą, kai mėnesienoje liepsnoja du kūnai, bet neįstengė. “Nieko, kai grįš mylimasis, ji viską prisimins” – pagalvojo ir nusiramino.
  Netekęs vilties, Jokeris žengė į teleportacinę erdvę. Jam pasisekė. Kai jis tik išnyko aikštelės prieblandoje, moteris staiga išniro iš vandens. Atsisėdus ant marmuro laiptelių, ji greitai pasisuko į aikštelę, ranka pridengdama krūtinę. Ji įsmeigė įdėmų žvilgsnį į prieblandą už kolonų. Jai pasirodė, kad ten kažkas yra. Ne, nieko. Ten tik nykstantys šešėliai.
  Charizė atsistojo ir, užsimetusi permatomą skraistę, patraukė į savo miegamuosius. Ji nenustebo, kai eidama pro aukojimo stalą ten nieko nerado. Papuošalas bus jai grąžintas kartu su tuo, kurį myli.
 
    Nemirtingųjų kolana užlėkė į kalvos viršūnę, it galingo pavasarinio potvynio banga, griaunanti tiltus ir šluojanti ledų sangrūdas. Kalvos višūnėje kariai pasklido į šalis ir apsupo baldakimą glaudžiu žiedu. Persų karaliaus svita išsilakstė. Jų buvo daug, ir kai kurie iš jų galėjo tikėtis išsigelbėti bėgdami. Tiesa buvo ir tokių,  kurie manė, kad gyvenime svarbiausia pareiga. Jie stojo ginti karaliaus ir už savo įsitikinimus sumokėjo savo gyvybėmis. Tačiau dauguma gyvenime aukščiau vertino kitus dalykus, o ne pareigą. Jie liko gyvi, nors bėgdami nuo kalno nulenkę galvas, griūdami ir risdamiesi kūlversčia kažkodėl primenė žiurkes.
  Valdovas nebėgo. Jis buvo protingas ir suprato, kad jis čia vienas toks. Jeigu tokia jėga atėjo jo, tai  pasieks jį visur, kur jis tik bandys nubėgti. Jis ne graužikų burys. Jis negali išsilakstyti į visas šalis. Išblyškęs ir rūstus jis pakilo nuo savo sosto, pasiruošęs sutikti savo lemtį. Jis nežinojo, kad stovi nušviestas saulės ir yra ginamas galingiausios iš visų.
  - Buožgalvi, nustatyk lingvistinį transliatorių mano kanalo ištisiniam vertimui į šitų persų ir graikų kalbas. Tegu jie supranta, ką aš kalbėsiu. Ir išknisk man iš kur nori tą šunsnukį Jokerį, - sukomandavo leitenantas, bėgdamas sosto link.
  - Transliatorius nustatytas, o Jokeris atsijungęs nuo tinklo, leitenante. Aš jam jau visas tris minutes siunčiu individualaus iškvietimo signalą.
  - Na, jis man verks kruvinomis ašaromis.
  Leitenantas paskutinius metrus iki sosto jau įveikė žingsniu. Priėjęs prie karaliaus, jis pridėjo kardą prie krūtinės ir ramiai tarė:
  - Valdove, įsakyk savo žmonėm atsitraukti iki kalvos papėdės. Lankininkai tegu atsitraukia tiek, kad jų iš vis nebūtų matyti. Mūšis baigėsi. Ir, tiesa, tegu bus padarytas keturių šimtų sieksnių švarus koridorius mums pasitraukti. O dabar derėsimės.
  Kserksas žvilgtelėjo į įremtą krūtinėn kardą ir su šypsena paklausė:
  - Čia derybos?
  Leitenantas mostelėjo galva mūšio lauko link ir savo ruožtu paklausė:
  - O čia mūšis?
  - Gerai, - paskė karalius ir žengė nuo sosto pakylos.
  Leitenantas sustabdė jį ranka. Persas paniekinamai išsiviepė. Leitenantas suprato ir nuleido ranką ir kardą, praleisdamas karalių. Pastarajam praėjus, leitenantas nusekė paskui.
  - Bachraimai, - iš visų jėgų suriaumojo persas, išėjęs iš po baldakimo.
  - Karalius kviečia Bachraimą, - visa gerkle pakartojo kvietimą Apuokas ir Žiurkė.
  Mažytis, sulinkęs žmogelis sunkia ristele įkopė į kalvą ir, šonu prasispraudęs pro Apuoką ir Žiurkę, nukrito ant kelių prieš karalių.
  - Kelkis, nevertasai, - prakošė pro dantis valdovas. – Karalių reikia gerbti, mirštant už jį, o ne lenkiant prieš jį nugarą.
  Po to jis įsakmiu tonu perdavė savo pavaldiniui sargybos leitenanto reikalavimus, baigdamas paaiškinimu:
  - Nugalėtas priešas nori derėtis dėl atsitraukimo sąlygų.
  “Gudrus bestija, ” - pagalvojo leitenantas ir atsijungė nuo transliatoriaus.
  - Apuoke, praleisk tą žmogėną ir suorentuok, kokia čia tvarka.
  - Bus padaryta, viršininke, - džiugiai atsiliepė Apuokas.
  Iš buvusio savo gyvenimo jis buvo išsaugojęs poreikį ieškoti ir talentą rasti kelią į bailių širdis.
  - Bachraimai, - įtaigiai kreipėsi Apuokas į persų karaliaus pavaldinį, sustabdęs jį praeinantį pro šalį, - kai viską sutvarkysi, grįžk ir pritūpk kur šalia, kad būtum netoliese, jei ko prireiktų tavo valdovui. Ir atsimink – tavo valdovo sveikata tavo rankose.
  - Bachraimas - mažas, Achura-Mazda – didis, viskas Achuro-Mazdos rankose, - pabandė išsisukti nuo atsakomybės bailus žmogelis.
  Apuokas, nebuvo gerai įsikirtęs į tai, kas tiksliai yra tas Achura-Mazda, bet jis gerai žinojo tą bailių įprotį savo atsakomybės naštą perkelti ant viršesnių už save pečių. Taip pat jis gerai žinojo, kaip su tuo kovoti.
  - Bachramai, niekas ir nesiginčija, kad Achura čia viršininkas. Bet už mus su tavim jis nieko nedarys. Jis tik pasakys, ką daryti, o dirbti reiks man ir tau. Va čia tu, Bachraimai, turi teisingai išgirsti, ką tau liepia Achura, kad tavo valdovas liktų gyvas ir sveikas, ir, svarbiausia, kad toks pats gyvas ir sveikas liktum tu. Taigi, viską turi daryti teisingai ir nekrėsti kvailysčių. Bachraimai, aš manau tu įsikirtai, koks čia išsidėstymas.
  Apuokas nebuvo įsitikinęs, kad šis žmogelis su bėgiojančiomis akimis gerai suvokė, ką reiškia “įsikirsti” ir “išsidėstymas”, bet žinojo, kad tai, ko jis dabar nesuprato, jam vėliau paaiškins jo pačio baimė.
  Davęs nurodymus pavaldiniui, karalius Kserksas grįžo po baldakimu ir oriai atsisėdo į sostą.
  Leitenantas nuėjo pas Blyškių, kad išsiaiškinti susidariusią padėtį.
  - Kokios prognozės, - paklausė jis, stebėdamas persų armijos judėjimą.
  Viskas vyko lyg ir pagal planą. Priešakiniai persų būriai rikiavosi tik papėdėje. Nemaža dalis armijos atsitraukė į stvyklą. Lankininkų komandos traukėsi iš kalvos prieigų. Persų armija skyrėsi, palikdama mūšio lauke platų tuščią praėjimą, nusėtą lavonais. Kūnai buvo taip subjauroti, kad buvo sunku pasakyti kuriai pusei jie priklausė. Akivaizdu buvo tik viena – jie ne tie, kas laimėjo. 
  Leitenantas pastebėjo kelis lankininkus tarp karaliaus svitos, kuri susibūrė ant gretimos kalvos, ir įsakė:
  - Apuoke, pasiteirauk to perso pakaliko, kodėl liko lankininkai tarp svitos.
  Blyškius baigė prognozes.
  - Leitenante, įvykio auros ribose erdvės ir laiko vientisumas nepažeistas. Ilgalaikės prognozės pas Buožgalvį. Pirmojo objekto išlikimo linija stabili. Antrasis, kol kas išlieka tik iki operacijos pabaigos, tačiau operacijos laikas pailgėjo.
  - Iš kur galima grėsmė.
  - Simuliatorius rodo, kad galima grėsmė iš visų pusių.
  Leitenantas nužvelgė persų karius kalvos papėdėje ir pagalvojo: “Po velnių. Gal jie ten visi trokšta nudėti savo karalių? ”.
  - Leitenante, tie trys lankininkai – kažkokių klajoklių pasiuntiniai.
  - Mėšlas, tokių neišvarysi, - nusikeikė leitenantas.
  - Mėšlas, - paskui leitenantą nusikeikė ir Blyškius, - kontinumo deformacija! Antrą paženklintąjį prarasime po trisdešimt sekundžių...
  - Mėšlas! Trigraši, Kerpe, laikykit tą pusprotį! – keiksmų akordą papildė ir Mėšlius.
  Leitenantas atsisuko į baldakimą. Link sosto su ištiestu kardu bėgo jaunasis spartos karys. Paskui jį kiek įkabina skuodė Kerpė ir Trigrašis. Iš kitos baldakimo pusės kalva kilo Mėšlius ir Tylenis. Leitenantas iškart suprato, kad nei vienas iš jo būrio karių bėgdami jau nesuskubs sulaikyti to, kurį į priekį vedė jo neapykanta ir kario priesaika. Teleportuotis erdvėje buvo per maži atstumai.
  - Mėšlų mėšlas, - konstatavo leitenantas ir kažkaip abejingai pridūrė: - Mirtie, ruošk reanimacijos įrangą.
  - Kuriam? – maloniu storoku moterišku balsu įtaigiai pasiteiravo Mirtis.
  - Mėšlas, ot, mėšlas, ir pirmasis paženklintasis mus paliks po trisdešimties sekundžių...
  - Abiem, - lediniu balsu įsakė leitenantas ir lėtai patraukė link baldakimo. Jis netruko įsivaizduoti kaip tai bus: karys pribėgs ir norės kirsti persui iš priekio per kaklą, persas pasirodys gudresnis ir, slapta išsitraukęs durklą, smogs į pilvą, bet jau neturės kuo gintis ir kaklas jam vis dėlto bus perpjautas, abu nusibaigs mirtiname viens kito glėby. Tokių pabaigų leitenantas matė tūkstančiais. Vienos net buvo dalyvis.
  - Buožgalvi, čia Jokeris, mestelk grįžimo kordinates ir gal gali paaiškinti į kokį mėšlą jūs ten be manęs įklimpot?
  Buožgalvis nieko neaiškino, bet kordinates mestelėjo tas, kurias reikia.
  Leitenantas pamatė, kad neteisingai nuspėjo įvykių eigą. Jokeris materializvosi prie sosto ir akimirksniu suvokė koks mėšlas vyksta. Jis įjungė apsauginio lauko generatorių ir užmovęs savo plaštaką ant perso durklo prispaudė jo ranką su durklu prie sosto atlošo. Graiko kardas nuslydo palei kapsulės perimetrą, o pats karys trenkėsi į apsauginio lauko barjerą ir atšoko. Jį pagavo pribėgę Kerpė ir Trigrašis.
  Priėjo leitenantas.
  - Puikumėlis... Mirtie, tu laisva, tavęs nebereikia.
  Leitenantas vėl prisijungė prie transliatoriaus. Jis nužvelgė abu paženklintuosius. Tie žiūrėjo į vienas kitą su tokia neapykanta, kad galėjo atrodyti, kad neužteks viso pasaulio meilės ją ištirpdyti. Leitenantas atsiduso. Liko sunkiausia. Tik tie, kas tarnauja sargyboje pirmą, antrą ar trečią šimtmetį, galvoja, kad sunkiausia ir svarbiausia objektus išgelbėti. Leitenantas tarnavo seniai. Jis net negalėtų pasakyti kiek. Jis žinojo, kad sunkiausia ne išgelbėti objektus, o išaiškinti jiems, kodėl jie išgelbėti. Todėl jis ir sugalvojo tą fokusą su ženklais.
  - Būtų gerai, kad visi nusiramintumėm, - pradėjo jis. – Čia niekas nenori nieko sužeisti.
  - Vis tiek tau – mirtis, persų šunie, - prakošė pro dantis Kerpės ir Trigrašio laikomas graikas.
  - Ir užmušti niekas nenori, - toliau ramiai dudeno leitenantas.
  - Ne tau spręsti, mirtingasai. Čia aš – karalius. Aš įsakinėju, - pabandė išlieti savo neapykantą ir persas, Jokerio prispaustas prie sosto. – Aš įsakysiu visiems nukapoti galvas...
  - Galvas? Nukapoti? A, šitai mes ir patys galim. Kerpe, ateik čia! – atrodė, kad leitenantą perso pasiūlymas pralinksmino.
  Kerpė sunkiai atsiduso ir priėjo prie leitenanto. Leitenantas jį visada kviesdavosi, kai reikėdavo, ką nors įrodyti.
  - Eilini, jūs nestropiai vykdėte savo pareigas ir paleidote saugomą objektą. Jums skiriama mirties bausmė.
  Kerpė pasisuko šonu, nusiėmė šalmą ir dešine ranka suėmė plaukus viršugalvyje. Leitenantas atsivedėjo ir kirto kardu Kerpei per kaklą. Šis pakėlė savo galvą už plaukų, patabalavo ore ir pastatė į vietą. Tada užsidėjo šalmą ir grįžo į vietą.
  - Ir taip aš čia galėčiau padaryti kiekvienam, kuris man nepatiks. Tik jūsų galvos, - leitenantas įdėmiai pažiūrėjo į persą ir graiką, - ristųsi kaip kopūstai.
  Persas ir graikas pašiurpo. Kardas iškrito kariui iš rankos. Perso durklas būtų iškritęs taip pat, bet buvo įstrigęs Jokerio delne. Jokeris ištraukė durklą ir numetė į žolę už baldakimo. Spartietis pažvelgė Kerpei į veidą, po to į krūtinę ir išsprogino akis pilans nuostabos ir baimės. Jaunystė… Ji visada viską supranta per vėlai. Leitenantas pasisuko į jaunuolį ir sukomandavo:
  - Ženklą, duokite man jo ženklą.
  Jokeris ištraukė iš už diržo papuošalą ir ištiesė leitenantui.
  - Jokeri, vėl tavo pokštai? – suurzgė nepatenkintas leitenantas, pamatęs, ką jam davė Jokeris.
  - Na, leitenate, tik nesakykite, kad ir čia - kelnaitės. Garbės šodis, jis jai buvo ant kaklo.
  - Aš ne apie tai. Ką, tą bėdžių myli karalienė? – nustebo leitenantas, neatkreipęs dėmesio į tai, kaip, pamačius papuošalą, taip pat iš nuostabos ištįso karaliaus veidas.
  Iš toli atsiliepė Buožgalvis:
  - Leitenante, jie sumaišė. Kario ženklas pas Skerdiką.
  - Skerdike!
  Skerdikas atrisnojo per pievelę, atsargiai nešdamas ištiestoje rankoje sudžiūvusį gėlės stiebelį.
  - Čia – ženklas? – antrą kartą iš eilės nustebo leitenantas, pamatęs, kas šį kartą jam pateko į rankas.
  Skerdikas nudelbė akis.
  - Ji laikė jį ir verkė.
  Vėl leitenantas nepamatė, kaip iš nuostabos ištįso jau kito paženklintojo veidas.
  - Varinija… mano Varinija. Ji išsaugojo jį…
  - Charizė…
  - Puikumėlis – jie prisiminė, - konstatavo leitenantas, pamatęs, kad viskas lyg ir pradeda tvarkytis. – Skerdike, gerai padirbėta. Gali grįžti.
  Leitenantas atsisuko į karį ir ištiesė jam sudžiūvusį žiedą. Jaunuolis paėmė jį drebančia kraujuota ranka.
  - Varinija tave šaukia. Tavo mūšis baigėsi, kary, -  leitenanto balsas buvo ramus, gal net šiek tiek globėjiškas.
  Jaunuolis sukiojo tarp pirštų stiebelį ir nevalingai šypsojosi. Kartais prisiminimai būna stipresni už dabartį. Bet taip būna tik kelias akimirkas. Netrukus šypsena iš lėto užgeso. Veidas sustingo lyg būtų virtęs akmeniniu.
  - Aš negaliu, - paskė graikas ir ištiesė leitenantui nuvytusį žiedą, - grąžinkite jį Varinijai. Jūs tai galite. O aš daviau priesaiką. Bet, svarbiausia, - ne tai. Jei šie perėjūnai peržengs mūsų sienas, vis tiek gyvenimo nebus nei man, nei Varinijai, nei mūsų meilei. Juos reikia sulaikyti. Gal juos sustabdys jų karaliaus mirtis. Leiskite mums susikauti.
  - Tai nieko nepakeis, kary. Jei tu jį nudaigosi, jis bus tik dar vienas miręs persas. O gyvų jų bus likę daug, labai daug. Karaliaus mirtis jų nesulaikys, nes daugumą jų čia atvedė ne valdovo valia, o jų godumas. Vienas jų tu tikrai nesulaikysi, kaip ir miręs karalius. Bet tai gali padaryti gyvas karalius.
  - Kaip?
  - Jis įsakys jiems grįžti. Gyvo jie paklausys.
  - Kodėl tas persas tai turėtų daryti?
  - Jį taip pat šaukia. Jo mūšis taip pat baigėsi. Jis – toks pats, kaip tu.
  - Aš – karalius, jis – tik karys, - atsiliepė persas, išdidžiai įsitaisydamas soste.
  - Čia nebėra karalių, nėra ir karių. Jūs tik belaisviai. Mano valdovės belaisviai. Ji čia - nugalėtoja.
  - Bet mano priesaika… su skydu arba…
  - Viskas. Baigta, - nutraukė graiką leitenantas, - tu jau kitos armijos karys.
  Tai sakydamas, jis nuėmė šalmą nuo jaunuolio galvos, ištraukė baltas plunksnas, į jų vietą įdėjo sudžiūvusį gėlės žiedą ir vėl užmaušklino šalmą ant graiko galvos. Tada atsijungė nuo transliatoriaus ir sukomandavo:
  - Viskas, Kerpe, Trigraši, imate numerį vienas ir traukiatės. Apuoke, perduok tam persikreipusiam, kad karalius įsakė mus praleisti. Vyrai, ruošiamės pasitraukimui.
  - Leitenante, antro numerio išlikimas – dvi minutės. – įspėjo Blyškius.
  - Gal dabar gali nustatyti, iš kur grėsmė?
  - Grėsmė lokalizavosi. Jos šaltinis – svitos kalva.
  “Samdytas žudikas, - nusprendė leitenantas, - tikriausiai vienas iš tų klajoklių”. Leitenantas prisijungė prie transliaroriaus ir pasisuko į valdovą.
  - Karaliau, mes paliekame mūšio lauką. Su tavim liks vienas mano žmonių. Nedaryk neapgalvotų sprendimų.
  Persijos valdovas išdižiai atsilošė soste ir kreivai šyptelėjo.
  - Jūs man nieko negalite padaryti. Aš viską supratau. Jūs pasiųsti apginti tą karį nuo mano armijos, o mane nuo jo. Jūsų pareiga, kad mes nemirtume, taigi manęs žudyti negalite, ir aš galiu elgtis kaip tinkamas. Sakiau, kad aš – čia karalius.
  - Esmę supratai teisingai, bet dėl detalių – klysti. Tu gali pasielgti, kaip tinkamas, bet, jei pasielgsi ne taip, kaip mes tau siūlome, tai savo sprendimų rezultatų jau neišvysi.
  - Ir kodėl gi?
  - Po dviejų minučių tu mirsi. Jei mes nebūtume pašaukti, tas karys gulėtų mūšio lauke su kitais. Jis tau negrasino. Tau grasina šaulys, įsitaisęs tarp svitos. Mano žmogus lieka ne versti tave, ką nors daryti, o leisti arba neleisti tau numirti.  Tačiau jo pasirinkimą lems tavo sprendimai.
  - Leitenante, ir kas tas laimingasis, kuris lieka? Kam atiduoti papuošalą? – sukruto Jokeris.
  - Tas laimingasi, Jekeri, esi tu. Tu lieki. Ir tu privalai įtikinti tą pasipūtėlį grįžti, - leitenantas buvo jau atsijungęs nuo transliatoriaus ir vadovavo toliau: - Vyrai, pridengiam pirmąjį objektą ir traukiamės paliktu koridoriumi. Manevras - slenkantis skydas. Karpi, Trigraši, jūs apsaugos laukai – rezerviniai. Naudosit tik kritiniais atvejais. Jokeris lieka su antruoju.
  - Leitenante, kaip aš jį įtikinsiu grįžti? 
  - Išgąsdinsi.
  - Leitenante, jūs matėte jo chebrą? Koks beprotis gali imti jį gąsdinti?
  - Jokeri, pas mus beprotis tik vienas – tu. Tu padarysi, kas liepta. Padarysi kaip visada – jokaudamas, su ugnele, kad jis net nesupras, kad išsigando. 
  Sargybos kariai išsirikiavo į koloną ir ristele pasileido padarytu koridoriumi. Jokeris uždėjo papuošalą ant kardo galo, atsirėmė ant sosto, padėjo kardą karaliui ant peties taip, kad tai, kas pakabinta ant smaigalio, būtų gerai matoma sėdinčiam soste, ir tarė:
  - Ji tave šaukia.
  Valdovas įsistebeilijo į papuošalą. Jis taip sėdėjo, kol nesuvokė, kur tą papuošalą galėjo gauti nemirtingas karys. Chrizė nusiimdavo jį tik kai maudydavosi. Kraujas užvirė.
  - Tu ją matei maudyklėse? – grėsmingai paklausė karalius.
  - Tu ne apie tą galvoji, karaliau. Tau turėtų rūpėti ne tai, ką aš mačiau, o tai ką nori pamatyti tu: ar savo Charizę baltame marmuro baseine ar tą kitą.
  - Kokią kitą?
  - Mirtį, kvaily, mirtį. Tu turi nuspręsti, į kurios glėbį tu nori pulti. Po minutės į tavo kūną gali įsmigti užnuodyta strėlė.
  Tai pasakęs, Jokeris išsitiesė ir pradėjo stebėti svitos kalvą. Vienas klajoklis nežymiai bandė atsitraukti už kitų nugarų. Eteryje pasigirdo Blyškiaus balsas:
  - Jokeri, tu turi keturiasdešimt sekundžių.
  - Tu meluoji, nemirtingas kary, nėra jokio žudiko.
  - Karaliau tu pats tuo netiki, ką dabar man sakai. Kad tai įrodyti, pažaiskime žaidimą. Aš sakau, kad tau liko gyventi tik kol aš suskaičiuosi iki trisdešimties. Jei tu tuo netiki, sėdi ir tyli, ir mes pažiūrėsime, kas bus. Jei tiki, tai, man dar nesuskaičiavus iki trisdešimties, sakai “grįžtu” ir lieki gyvas.
  Ir Jokeris pradėjo skaičiuoti. Vienas, du, trys… Kai jis ruošėsi pasakyti “dvidešimt septyni”, karalius sušvokštė: “Gerai, grįžtu”. Jokeris mostelėjo ranka. Karalius iš netikėtumo užsimerkė. Kai jis pravėrė akis, tai sužvairėjęs pamatė, kad žiūri į strėlės antgalį, sustingusį per tris pirštus nuo jo akies. Strėlę laikė nemirtingojo ranka.
  - O dabar, valdove, aš tau parodysiu tą, kuris tai padarė. Žvilgtelk savo svitai už nugarų.
  Strėlė ir kardas išnyko. Tik papuošalas nukrito karaliui ant kelių. Jis nuslydo nuo kardo, kai Jokeris teleportavosi. Valdovas pamatė, kaip nemirtingasis lyg iš požemių išdygo vienam klajokliui už nugaros ir suvarė strėlę į širdį. Prilaikydamas suglebusį samdomo žudiko kūną, Jokeris demonstratyviai, kad matytų karalius, nukabino klajoklio lankinę ir išnyko. Po akimirkos lankinė nukrito karaliui ant kelių, uždengdama papuošalą. Tuo pat metu svitai už nugarų ant žemės sukniubo ir žudiko kūnas.
  - Karaliau, tavo svečiai ginkluojasi tavo priešų strėlėmis, - šaltai mestelėjo Jokeris.
  Kurį laiką buvo tylu. Galiausiai prabilo persas:
  - Puiku. Pavojus likviduotas. Man niekas negresia, ir aš galiu daryti, ką tik užsigeisiu. O tas mano “grįšiu” nieko nereiškia, kary. Aš sakiau: čia – aš karalius.
  - Karaliau, aš ir nemanau, kad jis ką nors reiškia. Aš tik norėjau parodyti, koks trapus kartais gali būti gyvenimas. Netgi karalių. Apsižvalgyk aplinkui. Ką matai?
  - Armiją, galingiausią armiją. Mano armiją.
  - Taip tai atrodo, kaip tavo armija. Tu ją rinkai ir samdei ir todėl turėtum žinoti, kad kiekvienam iš jų galima sumokėti tiek, kad jis paleistų tau strėlę į nugarą. Jei nusamdė vieną, atsiras ir kitas. O, svarbiausia, kad ten yra ir tas, kuris pasiruošęs samdyti. Karaliau, aš manau, kad ten ne tavo armija, tai samdomų tavo žudikų armija. Savo armijos tu jau neturi. O šis mūšis? Priešai nukauti, bet apžvelk mūšio lauką – ar tai pergalė? Karaliau, tu – karvedys be armijos ir be pergalių. Ir ką tokiam daryti?
  - Mirti. Jei aš būčiau toks, kaip tu sakai, aš turėčiau mirti.
  - Nebūtinai. Galėtum likti ir gyvas, jei turėtum neįveikiamą tvirtovę, kurioje galitum pasislėpti, kol išgydysi žaizdas ir sukaupsi naujų jėgų. Charizė – tavo tvirtovė. Grįžk, kol jos meilė tave saugo, kol tu ją gali pažinti. Kai aš buvau toks kaip tu, aš to nepadariau ir, pažiūrėk į mane, dabar stoviu čia, kaip prakeiktasis, bandydamas suvokti, ko tada netekau.
  - Baik, Charizė – tik moteris…
  - Už savo meilę, ji – karys.
  - Be ginklų, be armijos?
  - Savo armijos galima ir neturėti, jei turi gerus sąjungininkus. Tavo Charizė kažkuo įtiko mano valdovei. O tu matei, ką gali mano valdovės kariai. Charizė šaukia. Grįžk ten, kur tu tikrai – karalius.
  Persas įniršęs nusviedė strėlinę nuo kelių. Jis ilgai sustingęs žiūrėjo į papuošalą.
  - Kaip ji ten? – paklausė po ilgos pauzės.
  Jam niekas neatsakė. Kai jis atsigręžė ir žvilgtelėjo už sosto, ten jau nieko nebuvo. Po baldakimu sklandė gęstančios dienos šešėliai.
  Tą dieną susirinkusiai svitai karalius Kserksas nieko nepasakė. Nepasakė jis ir kitą dieną, ir dar kitą. Toliau viskas vyko savaime lyg iš inercijos. Persai pavėluotai įžengė į Atiką. Kai pasiekė Atėnus, rado tik ištuštėjusį miestą. Jo gyventojai laivais buvo pasitraukę į gretimas salas. Tik pamatęs su kokiu godumu jo armija plėšia tai, ką paliko graikai, ir patyręs pralaimėjimą jūrų mūšy prie Salomino, Persijos valdovas, galų gale, įtikėjo tuo, ką žinojo jau po Termopilų: jis – karvedys be armijos ir be pergalių. Palikęs smdomų žmogžudžių armiją žiemoti Graikijoje ir pavedęs ją Mardovijui, su dalim armijos, kuria dar galėjo pasikliauti, jis pasitraukė ten, kur buvo jo neįveikiama tvirtovė. Kserksas grįžo į Persepolį.
  “Keleivi, žinią nunešk Lakedemono piliečiams visiems: garbingai priesaiką savo įvykdę, kape čia  gulime mes” -  tokie žodžiai iškalti ant akmens Termopilų perėjoje. Jais pagerbti trys šimtai Spartos karių, stojusių į nelygią kovą su daugiatūkstantine persų armija. Čia niekam nesvarbu ir nieko nekeičia tai, kad vienas iš jų guli kitame kape. Tikrai nekeičia. Buožgalvis patikrino. Po sargybos įsikišimo pakitimai  įvykių grandinėje buvo tokie nereikšmingi, kad laiko kontinumas buvo visiškai išsaugotas.

  Priekalnėse ryto rasai iškritus, pro miesto vartus įžengė vienišas karys su sudaužytų skydu. Tik jam įėjus, skardžiai suklikusi prie jo puolė jaunutė mergina. Paskutinėm dienom kiekvieną rytą ji čia kažko laukdavo. Įsibėgėjusi ji šoko į kario glėbį ir jie pradėjo suktis ratu. Sukosi tol, kol nukrito į pakelės  žolę. Karys lengvai užgulė merginą, nuskynė ir įsegė jai į plaukus rasotą gėlės žiedą. Ji pamatė jo šypseną. Jaunuoliai pakilo ir nubėgo taku į mažą kalnų trobelę.
  Kariai, išsirikiavę prie vartų kažkokiam patikrinimui, sustojo į koloną ir leidosi žygin. Keista, bet jie pasuko ne į kareivines, o išėjo pro vartus. Ir atrodė jie siaubingai, lyg po baisiausių skerdynių, kuriose nebuvo laimėtojų. Netrukus jie išnyko tirpstančioje ryto migloje.

  Baigėsi mėnesienos ir aistros pilna naktis. Persijos karalius sėdėjo karališkame guolyje ir stebėjo brėgštantį rytą. Jis negalėjo patikėti, kad trapi tobula būtybė, nuoga gulinti jam už nugaros, galėtų būti stipresnė už jį, narsų karį, ir jo armiją. Kaip tas, ko nėra, kad ir ta meilė, gali būti galingesnis už tai, kas tikrai egzistuoja. Už jo karvedžio ir valdovo talentą, už jo rinktinės aramijos jėgą. To negali būti.
  Bet jis jautė, kad tai tiesa visur, tik ne čia. Čia buvo kitas pasaulis. Jame egzistavo tai, ko negalėjo būti niekur kitur. Pasaulis, kuriame karalius buvo tikrai saugus.
  Pabudus Charizė prisėlino prie mylimojo, apkabino iš nugaros, švelniai prisiglaudė. Vyras net neįsitempė. Jis žinojo, kad tai bus tik glamonės. Nebus dūrio į nugarą. Nebus užnuodyto vyno. Čia – stebuklinkas pasaulis.

  Eilinis Ernis Vaitas, kovinis šaukinys - Blyškius, išėjo iš atstatomojo dušo kabinos. Tonizatorius ištirpdė kamufliažinį grimą ir visiškai rekonstravo jo kūną. Blyškius baigė šluostytis ir sužiuro į veidrodį. Iš už apgaravusio stiklo į jį žiurėjo baltas kaip drobė mirusiojo veidas.

  Kažkada Buožgalvis man viską paaiškino. Jis išmano tokius dalykus. Viskas dėl negyvos materijos regeneratoriaus. Jis negyvą materiją regeneruoja iki pradinės jos būsenos. Miręs, irstantis kūnas rekonstruojamas, kol vėl virsta gyva materija. Gyvos materijos regeneracijos procesas nebeveikia ir materijos rekonstrukcija sustoja. Tada materija miršta iš naujo. Tada vėl prasideda regeneracijos procesas. Ir vėl mirtis. Ir taip be galo. Per amžių amžius. Jei paimti tamtikrą laikotarpį – mes jame mirę, bet kiekvieną atskirą to laikotarpio akimirką mes gyvi. Tada mums sakaudą, bet trumpai, tada mes jaučiame, bet taip, kad atrodo lyg prisimintume. Mes galime judėti ir galvoti, bet mums nereikia kvėpuoti, valgyti ir gerti. Gyvųjų pasauliui mes jau nebepriklausome, mirusiųjų pasauliui mes dar nereikalingi. Mūsų pasaulis – teleportacinė erdvė. Tokia mūsų būtis.
  O mūsų kasdienybė – tai kova. Štai baigėsi dar vienas mūšis. Pasiekta dar viena pergalė. Mes regėjom dar vieną mūsų valdovės triumfo akimirką, kai džiaugsmu žėri akys, meile dega širdys, aistra liepsnoja kūnai. Bet ar sužinojome, ką nors daugiau apie tą, kuriai tarnaujame? Nežinau, kaip kiti, aš tai – nelabai. Bet nereikia nusiminti. Nykiuose gyvųjų pasauliuose vis dar atsiranda tų, kas myli. Bet tie pasauliai nesutverti meilei. Ne, meilė ten nepersekiojama, specialiai neujama. Bet ji ten ir netrokštama, nesaugoma. Ji - ne oras, ne vanduo, ne duona. Ji nėra tai, už ką galima nusipirkti viską. Tiems pasauliams ji kaip ir nereikalinga, lyg ir kokia persona nongrata ar nelaukiamas svečias.
  Tik dar nykesniame mirusiame teleportacinės erdvės pasaulyje, kuriame netoli gyvųjų pasaulių išsibarstę mūsų sargybos postai, ji – karalienė. Čia – ji mūsų valdovė. Ir, jei mus tik pakvies, mes ateisime jos ginti, nesvarbu, kokiame pasaulyje jai kiltų grėsmė. Todėl bus dar ne viena kova. Teks dalyvauti dar ne viename mūšyje. Bus laiko suprasti, kas iš tikrųjų yra mūsų valdovė. Ben to tikisi daugelis iš sargybos. Tik – ne aš.     
  Mes retai, kada pralaimime. Kai mes būname pašaukti, mes matome tik savo valdovės triumfą. O kokia ji būna, kai pralaimi? Aš manau, kad to nesužinojus, neįmanoma suprasti, kas ji tokia. Štai kodėl aš turiu tokį chobį. Čia visi turi kokį nors chobį. Manasis toks: aš visokiais būdais stengiuosi sužinoti, kaip viskas buvo toliau po to, kai mes laimėjom. Na, tuo domisi ir Buožgalvis, bet jis tai daro savo profesijos spiriamas: tikrina, ar nepasikeitė laiko kontinumas, ar neatsirado deformacijų ir visi kiti panašūs dalykai. Aš duomiuosi konkrečiai, kas nutiko tiems, ką mes išgelbėjome, ir tiems, kas mus pašaukė.
  Štai, kad ir tas persas. Visiems pakako to, kad Buožgalvis pasakė – kontinumas nepakito. O man pasidarė įdomu: kodėl? Laiko kontinumo požiūriu kario mirtis ar gyvybė – nereikšmingas įvykis. Karaliaus mirtis ar gyvybė visai kas kita. Toje realybėje, kurią sukūrėme mes, Kserksas liko gyvas. Čia kontinumas išlikti galėjo tik, jei toks pats gyvas Kserksas turėjo likti ir pagal pirminį laiko planą. Tai kokio velnio tada mes buvome pašaukti?
  Kad tai suprasti, reikėjo sužinoti, kokia turėjo būti pradinė įvykių eiga. Deje, tiesiogiai to padaryti buvo neįmanoma, nes mes jau buvome pakeitę realybę, tačiau eigą buvo galima sumodeliuoti kontinumo simuliatoriaus pagalba, jei prisijungti prie įvykio auros iki mūsų įsikišimo į įvykio vystymąsi. Aš taip ir padariau. Aš sužinojau, kad pirmasis paženklintasis turėjo būti pirmiau sužeistas. Atsidūręs rikiuotės viduje, jis turėjo rasti lanką ir nuspręsti iš jo nušauti persijos karalių. Po šūvio jam į nugarą turėjo įsmigti ietis, ta pati kuri mūsų realybėje įsmigo Kerpei. Pirmasis paženklintasis žūtų. Jo šūvis būtų netaiklus. Strėlė pataikytų į kažką iš svitos. Tas kažkas – klajoklis, nusamdytas nužudyti karalių. Atsitiktinai žuvus samdomam žudikui, antrasis paženklintasis būtų likęs gyvas. Ėmę ginti pirmąjį, mes neleidome jam rasti lanko. Naujai kūriamoje realybėje žudikas liko gyvas, todėl ir iškilo grėsmė antram paženklintajam.
  Kai aš tai sužinojau, juokiausi iki ašarų. Na dėl ašarų, tai čia - tik toks posakis. Iš tikrųjų mes jau nebeverkiame. Tačiau tikrai juokinga, kad kažką nuo mirties išgelbėja tai, jog kitas jam pasiunčia mirtį?
  Kai baigiau juoktis, susimąsčiau. Juk tai nieko nepaaiškina. Mes įsijungėm į mūšį Termopilų perėjoje, kai Charizė šoko į baseiną. Tik tada susikūrė priežasčių-pasekmių grandinė su alternatyva, kur Kserksas žūna nuo samdomo žudiko rankos. Tik tada buvo galima nuspėti ar pajusti ateitį, kurioje iškyla grėsmė persijos karaliui. Kol tokios grandinės nebuvo, to padaryti negalėjo niekas. Buožgalvis net būtų davęs nukirsti savo galvą už tai.
  O Charizė galėjo. Ji pašaukė mus, kai dar lipo baltais marmuro laiptais. Aš buvau priblokštas suvokimo, kokias galias gali įgauti paprastojo gyvojo siela, kai ją sužeidžia mūsų valdovės burtai. Nejaugi ir aš taip būčiau galėjęs?
  Toliau šioje istorijoje nebuvo nieko jokingo ar pribloškiančio.
  Kserksas grįžo. Jam pavyko net rasti išdaviką. Bachraimo galva ilgai kabojo, pamauta ant kuolo prie Persepolio vartų. Bet po to buvo kiti. Vieną kartą net penki samdyti žudikai prasmuko į rūmus.
  Pagrindiniai rūmai buvo gerai saugomi, bet valdovas lankydavosi pas savo meilužę Charizę, kuri buvo apgyvendinta atokiame rūmų kampe, kur buvo įrenktos maudyklės, biblioteka ir kiti širdžiai malonūs dalykai. Valdovas tai darė tiksliai, kaip laikrodis, kas tris dienas.  Bent buvo tokia pagrindinė tendencija. Šia tendencija ir buvo pagrįstas sąmokslininkų išskaičiavimas. Jie nebandė ištirti ilgalaikių tendencijų, įvertinti šalutinių faktorių, nekreipė dėmesio į smulkmenas. Na, suprantate, sąmokslininkai buvo vyrai. Gal dar skubėjo. Nežinia, kaip jie parinko konkrečią išpuolio dieną, gal pagal žvaigdžių judėjimo ciklus, gal pagal orakulų pranašystes, bet jie suklydo. Neįverino, jog būna dienų, kai net ta, kuri beprotiškai myli negali priimti to, ką myli beprotiškai. Charizei tai buvo kaip tik tokia diena. Valdovas pas ją atėjo, kaip paprastai. Todėl sąmokslininkai nieko neįtarė. Tačiau karalius miegamajame ilgai neužsibuvo, pagulėjo Charizci ant kelių, išgėrė taurę vyno ir išėjo į biblioteką skaityti didelių ir mažų karų istorijų. Jis iškart pastebėjo sėlinančius žudikus, bet suprato, kad jų neįveiks. Sargybos šauktis taip pat buvo vėlu. Į šią rūmų dalį ji nesuspėtų atlėkti laiku. Todėl karalius nusprendė nieko nedaryti ir palikti viską tvarkyti likimui.
  Žudikai įsiveržė į miegamąjį ir negyvai užbadė Charizę. Ji dar spėjo prabusti. Net gal prieš pirmą dūrį. Todėl ir suriko. Išgirdusi šauksmą, atskubėjo sargyba. Neradę karaliaus miegamajame, žudikai nežinojo, kur jo ieškoti. Ieškojo visur. Iki sargybos atvykimo rasti nespėjo. Turėjo bėgti, nieko nepešę. Karalius išvengė dar vieno pasikėsinimo, bet žinojo, kad neįveikiamos tvirtovės jis jau neturi. Jis pasijuto nesaugus ir pradėjo daryti tai, ką darė anksčiau: kaupti ginklus, stiprinti armiją ir, galiausiai, vėl pradėjo kariauti. Jis nusprendė pratęsti nuo ten, kur sustojo, ir įsakė vėl pulti Graikiją. Šį kartą jis pralaimėjo. Iš pradžių prie Platėjos, po to prie Mikalo. Jo armija ir laivynas buvo sumušti. Po to sekė ilgas vidinių kovų ir politinių intrigų laikotarpis, mėginimas susikurti saugų pasaulį, priverstinai diegiant Achura-Mazda kultą, kol galiausiai 465-aisiais prieš tą jų erą, eilinis sąmokslas pavyko. Kserksas buvo nužudytas. Mūsų niekas nepašaukė – nebuvo kam. Nebuvo kam ir sušukti, netikėtai pabudus.
  Kiek man pavyko išsiaiškinti, mirtį Persijos valdovas pasitiko narsiai kaip tikras karys. Reiškia ten bibliotekoje jis neišsigando. Tiesiog protingai nusprendė, kad niekas jau nepadės. Mes nebuvome pašaukti. Jis neturėjo tam galios. Jis nemylėjo. Jis buvo toks, kaip mes. Jis net galėjo tapti vienu iš mūsų, jei jį kas būtų pakvietęs prisijungti. Būtų gal net  vienas iš geresnių. Bet jo niekas nepakvietė. Mes, mirusieji,  taip pat turim kažkokius jausmus. Mes, kaip gyvieji, taip pat atsargiai žiūrime į tuos, kurie gali išduoti.
  Galima sakyti, kad aš mačiau, kaip pralaimi mūsų valdovė. Neatsakyta meilė – jos pralaimėjimas. Tačiau vis tiek aš dar nežinau pakankamai, kad galėčiau nuspręsti, ko aš netekau nepažinęs valdovės, kai dar buvau gyvas. Bet aš supratau vieną dalyką: taip, mūsų valdovės pasaulis čia tarp mirusiųjų, kur ji – karalienė, bet širdis... ji ten, su gyvais, kur ji tik persona nongrata, geriausiu atveju trumpam užklydusi nekviesta viešnia.
  Kaip tai primena meilę be atsako.