Laukimu

Atodūsis- vienas po kito,
Apsunkus galva nuo minčių...
Vargu, kad sulauksiu aš ryto
Nė kart neužmerkus akių.
Ir taip ne diena, ne savaitė, -
Šio laiko čia būtų mažai, -
Ne metai, taip tęsias kas naktį, -
O tai jau gana per ilgai.
Jau mėnesis, antras, gal, eina
Ir daug kas atrodo nyku,
Beprasmiškos mintys užvaldo, -
Bet kam gyvenu laukimu?..
O laukti, kam nors, galbūt, gera, -
Man ir kažkada tai patiko, -
Tačiau tas laukimo miražas
Kažkur, ten toli, pasiliko.
Ir regis, nedaug aš norėčiau-
Penkių, o gal dešimt minučių,
Tiesiog paprastai pakalbėti,
Nerašant, nepaišant žinučių.
Bet laikas vis laša ir laša,
O man- jo kaip nėra, taip nėra,
Atrodo turi kažką gero-
Tik vėl pakalbėt neišėjo...
Visi mes vienodi- mes žmonės,
Daugiau ar mažiau, bet laimingi,
Nors būna, kad nuoskaudos slegia,
Bet raski kam jas padalinti...
Atrodo, nedaug ko reikėtų:
Tik draugo peties, supratimo,
Žmogaus, kuris nesibodėtų
Klausyti visų nutikimų.
Deja, tai kolkas tik laukimas.