audros

vėtrungių sportas mūsų miestelyje buvo madingas,
susirinkdavo vėjai į gūsius ir klibindavo prabėgančių
stogų viršūnėles, o man mažam sakydavo -
ne vėjas lekia o mes per jį skrosdami dangų
tarp besimalančių tikrovės gūsių, palikdami randus -
giliai nepamirštamas naktines šviesos balades
kartu su kiemo dekoratyvinėm pušelėm ir šuliniais.
audros - mes.
kartodavau beveik viską ką mokė mokykloj
apie audras ir vėtras, bryzą ir alpių feną
jog atrodo geriau nieko ir neatsimenu
nepamenu kada pirmą kart panėriau veidą
pro lekiančio automobilio langą į skandinantį vėją
ar toli nuo plyšaujančių kaimų
nuo nuogirdų paslėptą versmę.
per Kūčias cikliškai pakildavo vėtros
atrodo ko daugiau reikia, stalo, svečių, šeimos,
neklausdavo, nors mes viską apie jas, net vardus
ir juos žinojom ir gimimo dienas,
jau tikėdavau į vėtrunges bepjaustančias orą
į visas keturias puses
nors iki šiol negaliu paaiškinti
iš kur ta audra manyje.