Nieko naujo

Ramybę pamečiau
Atmenu laikas buvo, kai ramiai
Miško veide gyvybę nusiplovus
Išlikdavau švari, tartum apaugusi žieve
Ir negalėjau patekti į rojų
Bet juk ir nereikėjo
Buvo ramybėje grožis
Buvo žalias spindesys, nors ir nešiltas bet jaukus

Juk nieko naujo atsibusti
Ir staiga užaugti
Pajusti ilgus plaukus ant kurių užmins
Ir tu pati sudeginsi
Visus keistuolius angelus, mėginančius padėti
Nes į bedugnę reikia krist
Ir lipti žemių purvinais nagais
Per nuogą slidžią uolą
Tik kančioje atrandam grožį
Bet
Buvo ir ramybėje grožis

Tikėjau, kad mėnulis patsai švyti
Tad spindulių menkų užteko
Įsivaizduoti lengvą krytį
Į švelnią purią samaną
Į senas rankas ir sudilusius kaulus
Nors šalia gyvybė laukė

Tik staiga pajusti
Apsiaustu žvaigždėtu klajojančią naktį
Šitaip ilgai šaltyje išstovėjus be rūbo
Aprengia
Bet vis tiek lieka nuogumo
Nurengia ir manęs
Nebėra