Saulės atokaitoj sėdėjau po ąžuolu.
Per pievą atėjo kaimynė - jos namai ten, už to kalno.
Atsisėdo šalia, sako - Va, botai nauji,
toki raudoni, gal kiek dideli.
Klausiu - Kas naujo?
Atsakymo tokio nelaukiau. Ji sako -
Nuo šiandien nebetikiu niekuom.
Nei rudeniu, nei tuo, kad ateis vasara.
Nebetikiu pasakom, kad ir kokios jos gražios.
Nebetikiu net ir ...
Klausiu - Kaip gyvensi toliau, jei nebetiki?
Sako - Šitiek metų bažnyčios šventorių šlaviau.
O kai man reikėjo dievulio pagalbos,
viena vienutėlė likau.
Kviečiu ją į vidų. Ji stropiai prie durų nupurto
nuo purvo batus.
Tik susėdam virtuvėj prie lango,
pratrūksta lietus. Atsinešu japonišką haiku
ir skaitau patį pirmą -
„kas klausia laukinės žąsies,
kada ji keliauti pradėjo? „.
Laukinė žąsis?
Japoniškas haiku?
Kaimynė nutyla ir verkia.
na, novelė ... nusipirkau bulvių, skutu - žalios kažkokios ... vai, solaninas juk nuodai ... o iš kaimynės makaronų verdamų kvapas sklinda, bet nenoriu aš makaronų ... ir t.t. - gal tik paskutinės eilutės poetinės erdvės dūstelėjimu :) 3-
Dievuli mano, kaip gerai,
kad dar yra į vidų kam pakviesti.
Juk šitiek daug dabar tokių,
kurie vienatvei palikti suėsti.
Japoniškas haiku,
laukinės žąsys,
...kitokios erdvės
...Net baugu.
Neduok, Dievuli, mums
tokias erdves atverti.