Malda

Apatiška saulė, apatiškam danguje nešildo apatiškų žmonių. Nematai kokiom akim jis žiūri į tave. Tau nereikia. Nenori. Bijai. Bet niekada nepagalvoji, kad galbūt kitiems reikia. Tik kapų tyla suteikia drąsos. Suskaldo į gabalus tavo mintis ir nuneša kažkur žemyn. Jo purpurinės ašaros kris tau į delnus. Bet tu nematai. Nepastebi. Nenori pastebėti. Geriau gyvensi savo sapnų pasaulyje, kur miegantis miego karalius tau tyliai gydys žaizdas. Senas žaizdas, kurių tu vis dar negali pamiršti. Pasitikėjimas tau sukelia juoką, tikėjimas šiek tiek apriboja tavo mintis. Netikėk, kad žydinti miesto ramunėlė sugėrė visą blogį. Netikėk, jog juodas šiukšlyno varnas padės tau išsivaduoti. Jis verks. Bėgs. Mirs. Bet prisikels. Visada prisikelia. Tai tik dar viena žaizda. Ji užgis. Visada gyja. Banalus laiko pojūtis užgydo žaizdas. Matai daugiau, nei nori pamatyti. Žinai tai, ką kiti bijo sužinoti. Girdi. Ar tau neužteks? Pažvelk kitom akim į žemę. Banali metafora tavęs nevilioja? Neužtenka tik noro pasikeisti akis. Išlaidos. Nenaudingos išlaidos. Ar tu bijai taip pat, kaip jis bijo? Ar manai, kad tavo žaizdos gilesnės? Ar nori būti viena? Vieniša? Vienintelė? Sapnuok. Ar žinai, ko žmonės bijo? Tavo maldos... ei... aš ta, kurios tu nematai... ir nematysi... nenoriu būti apatiška... juk visa, kas supa mus – banalu... banalu, bet tikra... ei... žmogau... aš čia... bet tu manęs nematai... nematysi savo kruvinom akim... paskęsk danguje... braidyk po smaugiančius savo sapnus ir ten išgirsk tą melodiją... melodiją, kurios niekas kitas nesupras... tu nori pakilti, bet grandimis prirakintos kojos negali pajudėti iš vietos... tu... tss... tyliau... ei... pakelk akis... nors jos turi teisę pakilti... o tu lik žemėje... kentėk... verk... krauju laistyk žemę... man nerupi... o turėtų... juk aš saugau tave... nuo tavo sapnų... nuo visko, kas supa tave... ei... tu mano vergas... ei... pakelk akis į mane... ir pripažink, jog tu jau išnykai... pakilk į dausas nors akimis... bet tau nepalengvės... vistiek teks grįžti ir tempti sunkią vergo naštą... nesvarbu, kad tu kitoks, nesvarbu, kad tu apatiškas viskam... čia jau niekas nebesvarbu... pamiršk visas savo svajones, pamiršk norus, pamiršk save... ei... žmogau... ei... nuleisk rankas ir priimk viską, kas tau duota... ei... kankinį... prisiglausk prie akmens... verk... ei... eik ten, kur dar niekas nebuvo... ne... ne į pragara... giliau... ei menkysta... atsiklaupk... maldauk... prašau tavęs maldauk... ei kvailį... tylėk... mano drauge... patylėk... tau nereikia šnekėti... tu tik maldauk... purpurinės ašaros išnyksta žemėje... daryk tai dar karta... pakartok... juk tu gali pakilti... galvok, jog pakilsi... prašau pagalvok... man nesvarbu, kad tu nenori... taip reikia... aš noriu... ei... verge... vykdyk įsakymus... pakartok... ei... laimingas idiote... keikis... jei tik nori... keikis savo maldose... aš būsiu ta, kuri parodys tau žvaigždes... parodys tau kelią... išvaduos tave... aš ta, kuri privertė tave maldauti... aš ta, kuri nutrauks tavo kančias... ač galiu viska ir kartu nieko... o tu bijai... taip tu bijai... patikėk manim bijai... bijai bijoti... išsilaisvink... ei... bailį... pažiūrėk man į akis... pakelk rankas i dangų... skrisk... bet tu bijai... bijai skristi... bijai pakilti... tu bijai nebijoti... kelkis... liepiu tau keltis... aš maldauju tavęs nebeverk... negaliu žiūrėti į tavo ašaras... aš kalta... aš nenorėjau tavęs kankinti... aš kvaila... aš pati esu bailė... dabar aš tavęs maldausiu, kaip tu manęs maldavai... dabar aš pulsiu ant kelių ir tyliai verksiu... atleisk... atleisk man už tai, ką padariau... už viską.. mes iškelsim rankas į dangų ir tyliai pakilsime... mes maldausime visų kitų... visų, kurie mus matys... skrisime į savo labirinintus... ten pasiklysime... išeisime... verksime... mano ranka paskęs tavo rankoje... banaliai kalbėsime apie meilę... juk kitaip nemokame... banaliai žiūrėsime viens į kitą... mirsime drauge nepasiekę dangaus... pusiaukelėje... arba arčiau žemės... taip... arčiau žemės... juk mes tie, kurie kažkada maldavo... kurie kažkada verkė... kurie kažkada mylėjo... ar tai tiesa... atsakyk... prašau palik mane vieną , kad galėčiau suprasti, kaip be tavęs sunku... ei... mano drauge... ei... pakilk vienas ten... ten aukštai... pamiršk, kaip reikia maldauti... pamiršk, kaip karšta dykumoje... pamiršk, kaip atrodo žemė.. pamiršk viską.. pamiršk save... mylėk... verk... ei... parodyk jei gali... išdrįsk... nebijok... nebijok nebijoti... ei... menkysta... pažvelk į mane... ar tu tiki manimi... ne... malda nuskambės.. ašaros išnyks... meilė numirs... baimė ištirps... skausmas sudegs... tu paskęsi pelenuose... amžiams... tu ne feniksas... tu nebegalėsi pakilti... žvaigždese... arčiau žemės.. amžiams... patikėk manim... amžiams... pasilik ten ir maldauk... amen... Ar tu jauti, ką darai? Žudai. Ar žinai, kaip gera kilti į dangu su tais, kurie krinta. Tyli baimė – naikina norus. Atsibodęs jausmas – gelbsti sapnus. Pamiršk praėjusį gyvenimą. Tegul jis skęsta tamsoje.  Ar pastebėjai, kad niekas negali įlįsti į tavo sielą.? Vakar bijojai likti viena. Šiandien tu nori ištrinti saulę. Rytoj žinosi, kad viskas jau pasibaigė. Sustingusi akimirka vieną dieną pajudės į priekį ir tu suprasi, kad praradai daug laiko. Pastebėk jį ne tik tada, kai jo nėra šalia. Negalvok, kad niekas nemato, jog apatiškas žvilgsnis naikina gyvybę. Pažvelk. Norėk. Ištark. Matyk. Sugrįžk. Ar tu matai? Banalūs žmogaus žodžiai nesugraudina tavęs. Sugraudina kitus. Bet tai tik žodžiai. Tik žodžiai. Žodžiai. Nekreipk dėmesio. Ir taip nužudysi žmones, norinčius tave pažinti. Galbūt nenori. Neįrodai. Žodžiai. Sutrypk pasaulį ir pakilk į dangų kaip paukštis, kad galėtum kristi kaip puolęs angelas. Tikėk, kad turėtum teisę nebetikėti. Išnykstantys banalūs žodžiai tyloje užkliudys tavo jausmų stygą.  Lengvai. Baisu. Prisimink. O gal nuskambės pasaka iš tavo lūpų, kurią senai kažkas norėjo išgirsti. Tegul tai bus melaginga pasaka. Juk tiesa bijo išsiveržti iš tavo gerklės. Bet juk nesunku suprasti, jog be tavęs jaučiama tuštuma. Nesunku suprasti, jog ne visi žmonės bijo tiesos. O gal sunku? Juk tu nebežvelgi niekam į akis. Pakelk akis.. ei.. jos laisvos. Norėjo suprasti, bet tu neleidai. Niekada. Gal vakar. Gal dar seniau. Norėjo turėti tiek daug, jog nebesuprato, ko nori. Neišmoko prie tavęs prieiti. Nesupranta. Nesupranta ko ir kada tu nori. Ar tu supranti? Melas melagingai skamba iš melagio lūpų. Tyla. Tik tyloje mes išgirstame savo maldą. Kodėl maldauja tavęs? Atsakyk. Kodėl tu tyli? Negali patikėti, kad viskas baigiasi. Nenori tuo patikėti. Kažkada kažkas kažka darė ne taip, kažkada kažką supratai ne taip. Argi nematai jog pastangos vien dėl tavęs? Kodėl žmonės keičia savo mintis, kaip debesys keičiasi danguje? Nekenčiate tylos. Tylite. Tu jį mylėjai, o dabar niekini jį. Kodėl negali ištarti keletos raminančių žodžių? Amžiams. Patikėk. Nebijok žaizdų. Juk tave kažkas jau sužeidė. Tau nepastebėjus. Įlindo į tavo gyvenimą ir kankino tave. Tuštuma. Ei padėk. Tu gali viską sutvarkyti. Tik tu. Juk žinai, kad  ne tik tu bijai. Kaip gera būtų sužinoti savo klaidas. Kodėl? Dėl vidinio skausmo pradeda skaudėti kūną. Siela jau nugalejo. Ei kas nors ištarkite nors vieną žodį. Palik kaip tik tada, kai tavęs labiausiai reikia. Žinojimas. Niekingas pasakų veikėjas vėl privers tave šypsotis, verkti. Akla mintis. Noras skristi. Su tavimi. Kartu. Bet tu krenti, kai kiti kyla ir kiti krenta, kai tu sklandai ore. Mes ne tie, kurie sutverti skraidyti. Mes bailiai. Mes negalime naikinti tylos, nes manome, kad ji ištaisys mūsų gyvenimo klaidas. Nesamonė. Pasaka. Mitas. Idiotiškas skausmas persmelke akis. Niekas nebemato. Ei. Praregėk. Padėk pamatyti. Kodėl tyla svarbiau uz viską? Nekenti savo jausmų. Išnykite. Ei. Numirkite. Prašai, maldauji, verki. Užsikimšk ausis, kad galėtum girdėti, kaip krinta purpurinės ašaros. Kodėl taip elgiesi? Pažadai. Užmiršk, kas buvo. Užmiršk. Juk jis tik išdavė tave. Tik prievartavo tave. Tik žudė tavo sielą. Tik žudė tavo tėvus. Tik niekino tave. Tik pardavė tave. Neatleisk. Tyla.. tsss... tyla... prisimink.. Apatiška saulė, apatiškame danguje nešildo apatišku žmonių.