...

Aš užmušiau savo vienatvę,
Tu sakei - neskesk alkoholi,
Skendau ašarų jūroj.
Kiekvieną dienos akimirką,
Trumpa - paskedo tavo pasaulio gludumoj.
Tu sakei- Paranoją?
Ne tai sielą nori matyt tavo veidą,
Kad nepamiršt, kas nuskandino mano pasaulį,
Ašarų jūroj, be krantų.
Dėl tavęs išplėsti nežemiški krantai,
Dėl mūsų kurti- jaukių namų vaizdai,
Bet tai praeitis...
Jį į nugarą bedą, lyg aštrus spigliai.
Ir man kažko negerą, jaučiuos kaltas.
Gal dėl mūsų numestų smėlio dėžės žaislų.
Neužbaigtas žaidimas, jis sukas vis ratu.
Grižta prisiminimais,
Kasdiena mano ašarų krantai.