Raidės, žodžiai,
Nepažystamų vardai.
Jaučiuosi puikiai,
Tamsoj, kur žvakės dega ištisai.
Tarp kryžių,
Tarp kaulų, tarp žmonių,
kurių aš nepažystu.
Ir nebepažinosiu, ištiesų.
Pasaulis mažas,
O mes visi,
Vis ieškom žemėj vietos,
Ir stengiamės turėt jos kuo daugiau.
Netaip, kaip tie,
Kur guli po žeme,
Bejausmiai,
Vien kaulai, kirminai,
Vien neišdildomi vaizdai,
Ir jų atsiminimai.
Juk ramūs tie,
Kurie surado savo vietą,
Nors po žeme,
Nematomi,
Nors amžiams mirę.
Bet džiaugiasi labiau,
Negu gyvi,
Sulaukę dėmesio iš mūsų pusės,
Ir vėl priims pasaulin savo,
Jie laukia rankom ištiestom,
Ir atvirom širdim,
Nors mirę, nors palaidoti,
Nepamiršti. Kol žvakės dega,
Jie gyvena su manim.