Vuanikas ir Targadė. II dalis

    Targadė sėdėjo ant nutriušusio suolo. Ant jos skruostų kaupėsi prakaito lašeliai. Lėtai grauždama kukurūzo burbuolę ji intensyviai spoksojo į vieną tašką, kažkur į žemę. Buvo sunku nusakyti, kas dedasi jos galvoje, tačiau bet kas iš praeivių pažvelgęs jai į akis galėjo paliudyti, kad reikalai prasti. Kita vertus, Kogurnoje mažai kas galėjo pasidžiaugti, jog viskas nuostabu.

    Ilgo vakaras – jau keturioliktas nuo tada, kai dingo Vuanikas. Visų tų dienų Targadė neleido rankų sudėjusi. Ji sunkiai dirbo: tai nešiojo vandenį, tai maitino avis, tai dar kaip kitaip padėjo miesto liaudžiai. Moteris daug nepasakojo apie savo išgyvenimus. Tačiau vietiniai buvo geros valios ir dalijosi vieni kitų sunkumais, tad užjautė vargšę. Juo labiau šitaip sąžiningai dirbančią. Purvini, nelopytais rūbais ir tuščiais pilvais vaikštantys žmonės – skurdaus dykumos miesto kasdienybė, bet matyti tokią gražią arkonę kenčiančią niekas nenorėjo. Labai greit Vuanikas tapo miestiečių keiksmų objektu. Išdavikas ir nenaudėlis buvo tik kelios dailios etiketės aklai prilipdytos pusamžiam vyrui. Pirmomis vienatvės dienomis Targadė tikėjosi, jog mylimasis juokauja, kad neketina imti ir palikti namų, tačiau praėjus ilgesniam laiko tarpui ji suprato maniusi labai kvailai. Padorūs arkonai tokiais dalykais niekad nešmaikštautų. Viena likusi moteris pyko ant Vuaniko, bet buvo pasiruošusi priimti jį atgal. Jis turėjo grįžti šiandien, taip žadėjo. Aišku, pažadas reiškė mažai, kaip ir dauguma jo pažadų. Visgi šįkart ant plauko kabėjo šeimos gerovė.

    Taigi Targadė laukė. Temo vis labiau, miestą užgulusius šešėlius keitė vientisa tamsa. Jos žvilgsnį link miesto vartų trikdė namo besiskirstantys žmonės. Aikštė tuštėjo, vingiuotos gatvelės iš kažkada jaukių tapo pilkomis ir paslaptingomis. Užsitrenkus paskutiniosioms durims lauku dvelktelėjo šalčio banga, moteris sudrebėjo. Ji tiek spoksojo į vartus, kad vaizdas susiliejo į neapibrėžtą miglą. Sėdinčią arkonę apsupo nakties nykuma. Net vėjas neprasiskverbė pro aukštąsias sienas ir nesiūbavo jos storų garbanų. Susiraukusi Targadės išraiška nejučia persimainė į melancholišką. Ji vis dar svajojo stebėdama aplinką. Vienas sargybinis įžiebė žibintus šalia įėjimo į miestą ir nuleidęs galvą tingiai atsirėmė pečiu į sieną. „Įdomu, kur Vuanikas ir ką veikia? “ Moteris dar kurį laiką sėdėjo kieme, kol pajuto sušalusias savo plaštakas ir, tarsi iš transo pabudusi, atsikėlė, net nesupratusi, kodėl tiek laiko tūnojo lauke. Juk niekas nuo to nepasikeis.

    Arkonė įėjo į namus. Nusprendusi, kad Vuanikas šiandien nebegrįš, ji pasisuko link lovos. Rytojaus dieną reikėjo būti pailsėjusiai. Targadė nusimetė savo rūbą ir sulanksčiusi jį paliko ant kėdės, o pati palindo po vilnone antklode. Padėjusi galvą ant pagalvės ji pradėjo laukti, kol užmigs.  Visgi sapnai ilgai nerado kelio pas moterį. Ji vartėsi ir vartėsi, tada vėl atsikėlė. Paėmusi į delną spingsulę atsistojo priešais apvalų langą. Jame nesimatė nieko, išskyrus ją pačią. Maža liepsnelė rankoje apšvietė dailų arkonės veidą juodame fone. Akys, kurios stiklo atspindyje neturėjo spalvos, žiūrėjo giliu žvilgsniu, kažkur anapus to atspindžio. Tačiau jos neliūdėjo. Staiga pasigirdo bildesys. Po kiek laiko dar kartą. Moteris pakreipė galvą link durų. Jos net braškėjo nuo daužymo.
    - Įleisk, čia Vuanikas! - Iš lauko dusliai sklido seniai girdėtas balsas. Targadė atsargiai priėjo prie lango. Už jo ir dabar nieko nesimatė. Durys vėl subraškėjo:
    - Nagi, įleisk!
Moteris atsargiai prisiartino prie įėjimo, atkėlė skląstį ir pravėrė girgždančias duris. Už jų stovėjo nenatūraliai didžiulis, juodas skorpionas:
    - Aš grįžau, miela, - sušnypštė.

  *  *  *

    Vuanikas pašoko taip staiga, kad net privertė šalia tykojusį tipelį krūptelėti. Arkonas dar nesuvokė kur esąs, o jo akyse stovėjo paskutinis sapno epizodas. Kiek palūkėjęs, jis apsidairė. Rodos, visai neseniai užslinko naktis - dangaus pakraštys kontrastingai degė ryškia ugnies spalva. Šalia Vuaniko gulėjo jo kupranugaris. Priešais, įtartinas vyriškis mosikavo ką tik ištrauktu kardu ir spoksojo į miegalius.
    - Ei! Nedaryk taip, - dūsaudamas sušvokštė, - kaip šokai, tai net galvojau pulsi man ant kaklo!
Vuanikas, prisilaikydamas už akmens, po kuriuo miegojo, atsistojo ir suskubo krapštytis smėlį sau iš ausų.
    - Nu, tai ką čia veiki vienas? - Laižydamasis spaudė kardo rankeną savo dešine ir trypė žemę tipas, lyg ruoštųsi ją ginti nežinia nuo ko. - Sakyk tik, ir nemeluok!
    - Aš... aš nieko neturiu, tau iš manęs turbūt jokios naudos, - susivokė Vuanikas.
    - Tai va va, tu nieko neturi, o aš turiu, cha, ii-ir galiu pasidalinti. Jei nori maisto, tai sek paskui mane!
    - Ką? - Nesuprato pasiūlymo Vuanikas. - Tai kažkokia pasala?
    - Ne pasala, ne pasala! - Vėl apsilaižė. - Tiktai, mmm, geras pasiūlymas. Iš širdies, kaip arkonui nuo arkono.
    - Ir kur tu nori mane nuvesti?
    - Cha, pamatysi, čia nelabai toli. Gal trys pyrai, jei net ne mažiau.
    - Bet kas tai per vieta? - Netikėtai susidomėjęs pylė klausimus arkonas.
    - Ei, daug klausinėji, kaip alkanas. - Dar kartą pasiseilėjęs išsisukinėjo vyriškis. - Žinau gi, kad ėst nori.
    - O kodėl tu turė...
    - Užsičiaupk! Vrokuda... - Neišlaikė arkonas, kažką vis murmėdamas. - Ne toks tu ir alkanas, turbūt, nu, bet gi neturi daugiau kur eiti.

    Jis buvo teisus, Vuanikas stovėjo aklavietėje ir tikėtina, kad nebūtų sulaukęs kito saulėlydžio. Po nesėkmės prie miesto vartų arkonas dar bandė pavyti ankščiau sutiktą burtininką, tačiau jis dingo it po smėliu nugrimzdęs. Visą dieną Vuanikas bastėsi ieškodamas kokio nors šiaudo, už kurio galėtų užsikabinti. Nieko neradęs jis taip ir užmigo, galbūt tikėdamasis niekada nebeatsikelti. Vis dėlto, atsikėlė beveik nepamiegojęs, o prieš jo vangias akis stovėjo viltis. Kažką rezgantis žmogus sugrąžino šansą išgyventi.

    Vuanikas užsiropštė ant keturkojo kompaniono ir leidosi vedamas. Murmantis arkonas neužtikrintai pėdino priekyje, laikydamas gyvulio vadeles. Vedlio keistos manieros Vuanikui buvo nesuprantamos. Bet kas pamatęs į visas puses šokinėjantį ilgaplaukio žvilgsnį tuoj pat sumesdavo, kad jis kažko bijo. Kažko, ko net nėra. Jis sukinėjo galvą tai į vieną, tai į kitą šoną, kartais nejučia sustodavo, bet nieko nepastebėjęs vėl judėdavo. Vuanikas dar svarstė galimybę pulti vedlį, mat buvo įsitikinęs, kad sekti jį labai pavojinga. Tačiau greit suprato turįs mažai šansų nugalėti, be to ir naudos iš to jokios. Ar geriau jam užvožti ir niekada nesužinoti, ką jis būtų parodęs, o po to taip ir mirti viduryje dykumos, ar leistis vedamam nežinia kur, bet su tikimybe išlikti?

    - Tai už ką tave išspyrė iš Kogurnos? - Paklausė balsas priekyje.
    - Pats išėjau.
    - Nu va, cha, reikėjo maisto pasiimt, o ne kupranugarį. O aš ir galvoju, kodėl tau davė kuo joti, kai iš miesto išmetė. O tai tu nieko nepadarei?
    - Prieš įstatymus?
    - Nu kaip! Mane tai išmetė, nes nupjausčiau tinklus. Gaila buvo žuvyčių. Bet ne iš Kogurnos, ten tai nėra žuvyčių. Gal visas išgaudė, - tyliai nusikeikė, - nu, tai išmetė mane iš Sarlsikos trims dienoms, bet taip ir negrįžau pas tuos žuvėdus, te jiems Krisgengla ankščiau laiko. Gal tu išgaudei visas žuvytes, ką?!
    - Oi ne! Aš nesu jų ragavęs, Kogurnoje jų niekada nebuvo. - Pasakė tiesą Vuanikas.
    - Jos šlykščios, neragauk.

    Atrodė, kad kelionė apėmė daugiau, nei tris pyrus. Galbūt kai tamsoje neskiri aplinkos, o virš galvos tesimato žvaigždžių klodai, laikas sulėtėja (pastarosios dvi savaitės slinko labai ilgai). O gal banditas melavo, nes tai visai nenustebintų. Šiaip ar taip, atstumo nustatyti nebuvo įmanoma. Vuanikas nesuprato, kaip galima šitokioje tamsoje rasti kažkokią konkrečią vietą, bet reikėjo pasitikėti vedliu.
    - Koks tavo vardas? - Ilgai tylėjęs paklausė.
    - Mane vadina Elfu, o kaip tavo vardas?
    - Vuanikas, - atsakė jis ir pagalvojo, kad elfai turbūt buvo labai žemi ir neužtikrintai besielgiantys padarai.
    - Štai ji! - Suriko banditas.
    - Kas?
    - Mūsų landynė! Kas dar, nu. Va ten, nusileidus nuo kalvos.
Vuanikas nematė jokios landynės iki tol, kol nepriartėjo prie pat jos. Tai buvo duobė, kuri, kaip paaiškėjo, vedė į požeminę olą. Palikęs kupranugarį jos prieigoje, Elfas griebė Vuaniką už rankovės ir liepė būti atsargiam, kad neatsitrenktų į aštriais kampais nusėtas urvo sienas. Jiedu įėjo į tunelį. Viską apgaubė aklina tamsa. Vuanikas žvilgtelėjo atgal norėdamas įsitikinti, kad vis dar yra toje pačioje dykumoje. Pro tolstančią skylę spoksojo kupranugario siluetas. Jis tarsi stovėjo ant slenksčio tarp dviejų pasaulių. Vėliau, pasižiūrėjus dar kartą, už nugaros jau nesimatė nieko. Žemė kai kur buvo išvagota duobių ir arkonas vos nepargriuvo, nematydamas, kur deda koją. Po vieno kito posūkio pasirodė šviesa ir priekyje išryškėjo tunelio sienos. Už paskutinio posūkio praėjimą dengė platus audeklas iš bambuko pluošto, išpaišytas visokiomis figūrėlėmis, it kokių urvinių palikimas. Už jo girdėjosi arkonų balsai, o šiapus stovėjo du sargybiniai. Šalia jų, į žemę, buvo įsmeigta pora deglų.
- Lauk čia, - sukomandavo Elfas tarytum ne savo balsu ir prasmuko už užuolaidos. Šviesoje atsiskleidė tikroji jo išvaizda. Apsirengęs odinius marškinius susiūtus iš daugybės atplaišų ir apsijuosęs bent keliais diržais, kurie smuko nuo nešamų daiktų svorio, ilgaplaukis atrodė pasiruošęs viskam, priešingai, nei signalizavo jo elgesys. Po kelių akimirksnių, atrėmęs sargybinių žvilgsnius, ir svečias buvo pakviestas į vidų.

    Prieš Vuaniko akis atsivėrė didelis urvas. Padalytas tokiais pat bambukiniais audeklais į vieną ilgą koridorių ir daugybę kambarių, jis talpino kelis tuzinus arkonų. Tačiau prieblandoje skendintis ir dienos šviesos nežinantis urvas nebuvo nei patogus, nei patrauklus gyventi. Netrukus iš landynės gilumos pasirodė Elfas nešinas dubeniu sriubos. Palydėjęs Vuaniką prie stalo jis padėjo dubenį priešais badaujančiojo nosį ir liepė valgyti. Svečias nieko nelaukdamas užsivertė indą ir pradėjo godžiai maukti, net springo. Tuo metų Elfas išėjo, o jį pakeitė kitas žmogus, bet Vuanikas to net nepastebėjo, jis buvo įsisiurbęs į sriubą, it dėlė į koją. Galiausiai, kai dubenyje neliko nė lašo, svečias pažvelgė į stambaus sudėjimo arkoną, stovėjusį priešais. Už jo stoto galėjo pasislėpti du tokie kaip Elfas.
    - Skanus maistas, taip? - Kimiu balsu paklausė stambusis žmogus.
    - T-t-taip. Ačiū.
    - Jei norėsi kada pats pasigaminti, tai čia buvo žiurkienos sriuba. Bet vien padėkos neužteks. Mes įvykdėm savo įsipareigojimus, metas taviesiems. Ir taip bus visada. Mes tau duodame maistą ir pastogę, tu mums – savo ištikimybę. Nuo šiol dirbsi man ir darysi viską, ką aš tau liepiu. Taip atėjo visi mano gaujos nariai, tad būsi lygus. Jeigu nori, gali išeiti dabar, bet eik neatsisukdamas ir melskis, kad nesusitiktume. Nes jei susitiksime, pasirūpinsiu, kad daugiau nieko nebegalėtum nuryti. Tai ką sakai?
Žaibiško pasiūlymo ilgai svarstyti nereikėjo. Vuanikas sutiko iš nevilties, kaip, turbūt, daugelis čia esančių. Šitaip jis tapo banditų būrio dalimi, nors dar nežinojo, ką tai reiškia. Vadas sutiko jį su džiaugsmu, na, bent taip buvo galima spėti iš gana ramaus jo elgesio. Gaujos nariai užsiminė, kad ankščiau jis labai daug rėkaudavęs, užtat dabar amžinai užkimęs, o, kadangi nebeturi balso, paprastai spardo sienas arba šiaudinius manekenus. Tačiau šįkart sienos liko sveikos. Pradėjęs žvalgytis po požeminį kaimelį, Vuanikas atsisakė nuomonės susidariusios po pirmo įspūdžio. Buvo kur kas blogiau. Visur kaupėsi purvas, gyventojai miegojo vien tik ant šieno arba kailių, o dažnas stalas stovėjo tuščias, neskaitant žvakių ir indų. Na, bent pelėsio nebuvo. Vis dėlto sąlygos priminė tas kalėjimų kameras iš pietų ir vakarų šalių. Kai kurie banditai turėjo daugiau turto – galėjai matyti iš to, kaip saugo savo lentynas. Gal tai papildomas atlygis, o gal asmeninis grobis. Svarbiausias landynės kampas buvo virtuvė, žinoma dėl to, kad maistas čia vertintas labiau už bet kokias dramblio kaulo apykakles. Pastarieji lobiai užėmė tik antrą vietą ir jų beveik niekas neturėjo. Ateinantieji visada būdavo tuščiomis rankomis, o koks savanaudis, kurią dieną nusprendęs pabėgti, dažnai pasivogdavo vieną kitą žvitresnį daikčiuką. Taip nieko ir nebelikdavo.

    Visi nariai turėjo pasiskirstę atliekamus darbus. Svarbiausi - žvalgai, kaip Elfas. Kiti – plėšikai, kurie atlikdavo visą juodą darbą. Treti šnipinėdavo. Jie buvo vos dviese ir jų užduotis – infiltruoti pirklių karavaną, kurį ruošiamasi nusiaubti. Kartais tekdavo dar įdomesnis darbas – šnipai apsimesdavo ką tik ištremtais miestiečiais ir leisdavosi užverbuojami kitų gaujų. Vuanikas išgirdęs tokią sistemą nustebo. Mieste nebūdavo kalbama apie banditus, o jei ir būdavo, tai kaip apie vieną didelę armiją vagių ir niekšų, o ne apie daug konfliktuojančių grupių.

    Geriausia padėtimi šioje trapioje struktūroje galėjo pasigirti Elfas. Šį žuvų mylėtoją visa gauja gerbė kaip nepamainomą žvalgą. Savo ištikimybe ir įgūdžiais užsitarnavęs vado pasitikėjimą bei liaupses, ilgaplaukis gyveno palyginti saugiai. Jei kas pričiuptų būrį nusikalstant, Elfą kaltintų paskutinį. Nejaugi toks aplinkoje sunkiai besiorientuojantis žmogelis galėtų suorganizuoti apiplėšimą? Tuo tarpu vadą taikėsi ketvirčiuoti masė žmonių už visas atliktas negeroves bei ištremtųjų verbavimą. Jau nekalbant apie konkurenciją su kitomis gaujomis.

    Kitą dieną Vuanikas iškart gavo darbo. Vakarop jis su dar dvidešimtimi plėšikų išlindo iš urvo ir pradėjo keliauti dykuma, pagal žvalgų nurodymus. Kažkur netoliese turėjo prajoti vertas dėmesio karavanas. Kartas nuo karto prie būrio tyliai prisiartindavo vienas iš žvalgų ir pranešdavo, kuria kryptimi ir kokiu greičiu juda taikinys. Prieš gaujai prisiartinant prie tikslo, buvo laiko šiek tiek pablevyzgoti.
    - Ar esi girdėjęs apie naują kultą, kur žmonės rengiasi kaip gyvūnai ir nuodija kitus arkonus? - Įsidrąsinęs naujoje kompanijoje paklausė Vuanikas bandito vardu Kunglas.
    - Kokius niekus čia tauški? Tau paranoja prasidėjo miestą palikus. - Atsakė šis.
    - O aš girdėjau, - įsiterpė kitas, - kad viena iš gaujų susitiko su jais ir tie nepaliko nė vieno gyvo.
    - Kaip galėjai girdėti, jei visi mirė? Gal buvai ten? - Suprunkštė Kunglas, užčiaupdamas banditą.
    - Aš irgi girdėjau. - Atsisuko trečias. - Kad jie klaidžioja po dykumą, bet niekas nežino, kodėl. Vieni apsirengę juodai kaip skorpionai, kiti dryžuoti kaip gyvatės, o dar kiti – kaip žiurkės. Ir visi su baisiai ilgais paltais, kurių galai visada šluoja žemę, kaip uodegos. Dar, kad jų visų veidai tokie patys. O ant pirštų jie nešioja kažkokius peilius, lyg aštrius nagus.
    - Bet jūs ir duodat, išgirstų vadas, tai gautumėt per pakaušius. Nepatikėsiu, kol pats nepamatysiu.
    - Kai pats pamatysi, bus per vėlu, - nusijuokė keli plėšikai iš skeptiko Kunglo.
    - Galim lažintis, kad viskas ką čia pasakojai tai tik pramanai, o iš tikrųjų mes juos į dulkes sutrintume.
    - Na, kažkurio miesto sargyba nesutrynė, o patys dykumą tik pamaitino. Vargu, ar mes sutrintume.
    - Pfft, taip galvodamas tu nieko nesutrintum. Užtai ir bijai pelių. Myžnius.
    - Kad ir myžnius, bet vistiek tu labiau smirdi.

    Toliau Vuanikas nebesiklausė. Tam ir laiko neliko - ginčui įpusėjus gauja atsidūrė tik per vieną pyrą nuo karavano ir gavo ženklą veikti. Besiriejantys arkonai greitai nutilo it būtų pamiršę, apie ką kalbėjo prieš akimirką. Visi stengėsi judėti kuo tolygiau ir išnaudoti nakties privalumus. Kažkur priekyje girdėjosi vientisas kanopų bildesys. Vuaniko rankos staiga ėmė drebėti. Vienoje jis gniaužė kardą – įrankį, kurio ankščiau niekad nėra turėjęs. Apie bandymą juo pasinaudoti arkonas net nenorėjo pagalvoti – ranka sunko vien nuo jo laikymo (ne ką mažiau sunko ir mintys). Bet juk kiekvienas banditas pradėjo nuo nulio. Viskas, ką Vuanikas galėjo padaryti šiuo metu, tai kartoti kitų veiksmus ir tikėtis, kad viskas bus gerai. Plėšikas, jojęs priekyje, įspėjo pasiruošti puolimui. Planas buvo ne ypač sudėtingas. Atakuojantieji jojo kur kas greičiau, nei keliautojai, kurių kupranugariai gabeno keliais šimtais kilogramų didesnį svorį. Nespėjus jų pasamdytiems kariams susivokti, reikėjo prisiartinti prie karavano, kad šis išsisklaidytų, o po šio momento viskas turėjo eitis gana nesunkiai. Beje, iš kitos pusės tykojo kitas banditų būrys. Tokie atvejai kaip šis – vieninteliai, kai skirtingos gaujos veikia kartu. Kadangi atskirai plėšti karavaną saugomą penkiasdešimties karių būtų ypač kvaila. Taigi, viskas buvo apgalvota ir netrukus Vuanikas turėjo išvysti šį planą savo akimis.

    Būriai pasileido pirmyn. Visu greičiu lekiančius kupranugarius sekė dulkių kamuoliai, o į šonus lakstė akmenų nuoskalos. Nujojus trečdalį kelio, karavane pasigirdo šūksniai apie puolimą ir ilga keliautojų eilė suskubo keisti rikiuotę. Banditams vis artinantis, samdyti kariai nusprendė išsiskirti į dvi grupes paliekant saugomą turtą tarp jų – kiekvienai grupei po vieną plėšikų būrį. Nors atsiremti dviem frontais sunku, samdytiniai turėjo nedidelį pranašumą – lankus su strėlėmis. Tačiau būtent žvalgai apie tai pranešė, todėl puolantieji pirmose pozicijose nešėsi skydus. Deja, ne visus skydai apsaugojo ir keli raiteliai priešais Vuaniką krito tuojau pat. Neilgai trukus pajėgos susidūrė. Tiesą sakant, samdiniai buvo geriau ginkluoti ir vilkėjo geresnius šarvus, bet banditai garsėjo miklumu ir netikėtais sprendimais. Nukovę lankininkus, plėšikai pradėjo sukti ratus aplink karavaną, tarytum kokie maitvanagiai, stengdamiesi išblaškyti jų pajėgas. Vuanikas darė tą patį – piešti ratilus ir nesikišti buvo lengviausia, bei, turbūt, protingiausia strategija, norint išlikti kuo ilgiau. Po vieną samdiniai atsitraukinėjo iš rikiuotės, bandydami pagauti arčiau prisiartinusį priešą. Tai nukreipė jų dėmesį nuo saugomo turto. O šis jau buvo pusiau atimtas, kas trečias pakrautas keturkojis kraujavo arba gulėjo ant žemės. Atrodė, kad planas einasi visai neblogai. Kovojančiųjų skaičius išsilygino.

    Vienu momentu Vuanikas, su keliais banditais iš šonų, atsidūrė akis į akį su trimis samdiniais kariais. Tiek sąjungininkų, tiek priešų kupranugariai jau buvo sužeisti, tad šiame mikro mūšyje vienintelis Vuanikas dar sėdėjo balne. Sėdėjo ir žiūrėjo. Tuo metu varžovai šoko vieni kitiems į atlapus. Plėšikai gerai gynėsi atmušinėdami stiprius kirčius savo kardais, bet nesulaukė progos pulti. Galiausiai jų rankos pavargo ir jie praleido po kirtį. Vuanikas niekada nebepamiršo, kaip priešais jo akis apsiputoję banditai surakintais veidais krito ant akmenų. Tuo pat metu krito ir kardas iš Vuaniko rankų. Samdiniai pažvelgė į jį, o šis negalvodamas apsisuko ir kaip įmanydamas stengėsi vengti mūšio.

    Nepaisant prasto kai kurių plėšikų pasirodymo, samdinių gretos retėjo greičiau, nei užpuolikų. Daugelis gulėjo sužeisti, atjungti arba žuvę, o likusi dalis dėjo į kojas. Keletas manė esą gudresni ir pasisiūlė į gaujos tarpą. Banditai taip ir pasielgė – paėmė juos įkaitais. Vienaip ar kitaip pasipriešinimui išsibarsčius, o dulkėms nusėdus, užpuolikai liko iškėlę nosis kaip dykumos karaliai. Ką tik petys į petį kariavę būriai grįžo į skirtingas puses ir pradėjo grobio dalybas. Karavanas nebuvo iš didžiausių, bet sandėris truko iki paryčių. Dėl kiekvienos pintinės ar maišo banditai derėjosi, stengėsi pasidalyti daug maž po lygiai, bet sau vos daugiau, nei kitiems. Pagaliau maitvanagiai susirinko visą turtą ir patraukė savais keliais, po savęs palikę vien krauju dažytus akmenis ir kūnus šen bei ten. Vuaniko tarpe sveikų liko mažiau nei pusė. Pastarieji padėjo keliauti sužeistiesiems. Aplink ne vienas spjaudėsi krauju, o skausmingas inkštimas ir dūsavimai niekaip nesiliovė. Vuanikas jautėsi blogai. Iš dalies dėl matomų smurto pasekmių, iš dalies dėl prieštaringų jausmų. Jis gailėjosi, kad nesikovė, bet tuo pačiu ir žinojo, kad nebūtų įstengęs žaloti niekuo nenusikaltusio arkono. Nors koks skirtumas – bandito, kokiu pats dabar yra, taipogi žalojęs nebūtų. Toks gyvenimas skirtas kitokiems nei Vuanikas ir jam dingtelėjo, kad ankščiau ar vėliau kažkas jo istorijoje turės pasikeisti, kitaip ją ištiks nelaukta pabaiga, visai kaip šios nakties aukų.

    Saulei pakilus į dienojus gauja pasiekė savo irštvą. Vadas pasitiko nugalėtojus ir puolė vertinti grobį. Maisto kelioms savaitėms, šiek tiek nereikalingų žaliavų, kurias reikės kur nors išsimainyti. Kiek retesnis grobis – geležies luitai, gabenti Sarlsikos sargybai. Būtų šaunu, jei kas nukaldintų naujų ginklų tolimesniems žygiams. Tai buvo visas pelnas už penkias prarastas gyvybes. Sužinojęs, kad prarado penktą dalį savo būrio, stambusis arkonas susierzino, bet neskubėjo lieti savo siuto. Vietoj to, jis tiesiog paskelbė puotos pradžią ir nuėjo į savo kambarį. Kiekvienas iš eilės gavo sūrio, datulių, po citriną ir net kaktusų sulčių papildomai prie savosios mėsos porcijos. Vuanikas tegavo duonos. Niekas nematė jo kaunantis, tad sumetė, kad toks pacifistas nevertas laimikio ir draugiškai juo nesidalino. Dėl jo kaltės žuvo vienas ar keli gaujos nariai, tad likusieji bemat neteko pasitikėjimo naujuoju plėšiku. Negalėjai sakyti, kad čia visi visais pasitikėjo, bet Vuaniko vieta buvo aiškiai kažkur kitur.

    Alkanas ir suvargęs, Vuanikas atsigulė ant šieno kupetos. Jis nežinojo kur dėtis. Miestas jo neįleido, dykuma nepriglaudė, bet vis vien banditų būrys buvo blogiau už visa tai. Kiekviena nauja diena, kaip dabar atrodė, atneš vis baisesnius įvykius, kol šie negrįžtamai pakeis žmogų ir galiausiai ištrins atminimą apie iškeistą gyvenimą. Bijodamas to, arkonas prisiekė niekada nieko nežudyti. Pažadas nieko nereiškė, tai tebuvo noras išlikti savimi. Vuanikas ilgai mąstė ir sugalvojo vienintelę išeitį. Tą, kuri pirmą kart atnešė tik problemas. Tai bėgimas. O ką daugiau daryti, jei nenulaikai kardo rankose?