vakaras tik vienas

Tą vakarą Ji jautė gyvenimą,
šoko kartu su lietumi
Šlapiais pirštų galiukais
jį gaudė
ir su viltimi
žvelgė į aukštyn
kylančius lašus
tarsi jie būtų gyvi

Ji stebėjo
iš pirmo žvilgsnio
vienodus medžius,
debesis ir jų siluetus,
tik matė juos kiek kitokius
švelnios žibintų šviesos išpieštus
ir muzikos skambesiu išgirstus

Akimirkos stojo laike
Nejučia,
Keliaudamos viena per kitą
kūrė istoriją
ir viskas rodės
lyg prancūžiškam kine

Neskubant,
Gal kartais net labai iš lėto
Ji stabdė jaudulį,
Ir iš miego
gaivino sielą kito
apakusio, bet tikro

ir jos tyla kvepėjo
garuojančios kavos kvapu
kurių įkvėpęs
pamažu
tampi pamirštu vaiku

-----
-----
-----

labanaktis, mano.

čiu
čiu.