Benedikto rauda

.




            Jau taip mes jo laukėm,
            Va šitaip! Ir linko
            Mūs širdys, nei matę, prie Jo –
            Šeimininko!
            Kurs labą pridengtų nuo vėjų...
            Bet VIENO –
            Ir net ne Periklio –
            Net nėr Diogeno.
            Išalkę ištaršėm net deglą
            Po plaušą,
            Ir tįsom mėšlyne,
            Sau kriuksim nukaušę,
            Sau krapštom akis užraudotas –
            Kaip buvo?
            Nė vieno didvyrių tautoj!
            O Lietūva...
            Apšvieskite, deglo plaušai jūs apdegę,
            Savimeilį, godų garbės,
            Bet ne vagį.
            Įkeltume berną ar mergą į bokštą,
            Aptikę, kad mūsų kemsynuos jie trokšta
            Istorijos karvės karvojun įminti
            Pėda dinozauro,
            Ir sau pagaminti
            Išties MONUMENTUM –
            Ne pusbroliui vilą.
            Bet vengia pyragų anų,
            Kam nesvyla,
            Kai šaukiam – vagie!

            Aū, Diogene...



Politika:  gal mergę jau radę,
tik amžiais nukaušę?
O – gal ir ne?