...

Judu, skrendu, slenku per rūku nuklotą gatvelę, joje auga medžiai, krūmai... Ji rami, tyli, paslaptinga...
Einu paslaptingumo juosta...
Žinau, kad vėluoju, bet tai man nesvarbu, nes aš kitur... Skęstu prisiminimų, minčių, apmąstymų jūroje, jaučiu jos vandenį geriu jį savo siela, esybe... Staiga atsipeikėju, pagreitinu savo ir taip lėtus žingsnius, tikslą matau savo minčių jūroje jau ranka pasiekiamą, jau nebeinu, o bėgu, lėkiu, skrendu link jo ir...
Viskas.
Akimirka jis buvo pasiekiamas, o dabar jau ne...
Vėl skęstu, tik dabar jau nusivylimo, pykčio, skausmo, upėje, kuri teka nesustodama nelaukdama nieko ji neskleidžia garsų kuriuos priima mano siela, esybė, ji tiesiog įauga į mane teka pro mano odą, kaulus, patenka į širdį, akimirka ji nustoja plakusi...
Išsigąstu tiek, kad pavyksta išsilaisvint, pabėgt nuo jos, nuo jos žvėriško tekėjimo, tačiau žinau tai dar ne pabaiga aš dar ją pajausiu, jos išsigąsiu ir bijosiu...
Dabar sustoju, trumpą laiko tarpą neįsivaizduoju ką daryt, kur eiti, kaip gyventi...
Man prieš akis atsiranda naujas tikslas, nauja užduotis, naujas daiktas, kuris padeda man nebepatekt į tą baisiąją upę, dar kart jos nejausti, jis man teikia viltį... Aš lekiu link jo jau trūksta visai mažai vos sekundės ar dar mažiau...
Patenku į jį mane užlieja pasitikėjimo, saugumo jausmai, nes žinau, kad ji gali taip pat turėt tą patį tikslą, pasiekti tą patį daiktą...
Mano kvėpavimas sustoja, širdis nebeplaka, tačiau ne dėl baimės, ne, tai vyksta dėl tikėjimo, vilties... Mano mintys turi išsipildyti aš tuo tiku, to noriu.
Jaučiu naują nepatirtą jausmą, tai lyg vėjas kuris teka, pučia, juda, pro mane kiaurai, nepatiriu jokių jausmų, na gal vieną, jis – laukimas. Ko aš laukiu, ko aš noriu, kaip man tai suprasti, nežinau atsakymo...
Grįžtu į realybę suvokiu, kad tai įvyks dabar arba niekada, laukiu tikiuosi, žvelgiu pro išminties, žinių langą, bet...
Jos nėra, nematau... Mano viltys žlugo.
Toliau judu paskendęs paprastose mintyse su dar neišblėsusiu tikėjimu, gal dar rytoj, poryt, kažkada...