ėjai,
o sniegas leidos po truputį
nuklodamas takus pilkus,
gatves,
tik tvoros pakely žymėjo tavo kryptį.
Ėjai ėjai –
pro užsitvėrusias valdas,
pro aklinas kiemų ribas.
Šaukei giliai net nepravėręs lūpų,
meldei nematomai suklupęs tamsoje.
Jie neatvėrė.
Tu neprašei.
Ir skilt bepradedąs pasaulis viduje
vėl sulipdytas
virpančiai sekundei,
tvirtybės teikė.
Ėjime.
Obelėle, ar pasikeistų mintis, jei išmestume žodžius:pilkus, pro aklinas kiemų ribas. nuo: jie neatvėrė...visai kita ritmika, tad tvarkytina ir man, rodos, paskutinis žodis - nereikalingas. sėkmės.
Sunkus ir klampus kelias. Teksto pabaigoje pateiktas atradimas <...> tvirtybės teikė ėjime <...> Šitam teiginiui pritariu. O kelio aprašymui trūksta vaizdingumo, mažytės istorijos, netikėtų metaforų.
Tokią minčių išvalymo metodiką esu bandęs - veiksminga pasirodė. Patiko tas jausmingas būsenos aprašymas ir atsitiktinė, pakelės tvoromis sužymėta kryptis į harmoniją.
na, situacija gal ir atpažįstama, kai išėjimu ir ėjimu bandoma "nuleisti garą". iš pradžių vidus verda, garuoja, tačiau ėjimas (kartais net nematant tų tvorų, kiemų, medžių, tako po kojom - o juk galima ir už šaknies kokios ar nelygios plytelės užkliūti) taip, jis kažkiek padeda.
dar pagalvojau - va, Murakami apie bėgimą (ir ne tik, aišku) parašė, galima juk ir ėjimui paskirt eiles..
Sakyčiau, toks diplomatiškai gudriai, pakylėtai, ritmingai (išskyrus eilutę "Tu neprašei", nes prieš ją prireikia pauzės) susuktas pasakojimas apie... nieką. :) Bet kalbėt gudriai apie nieką - geras gebėjimas.